|
|
Vytauto Didžiojo universitete ir dirbant gimnazijos mokytoja Mokyklų mokslinio tyrimo institute (nuo 1973 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas) Švietimo istorijos tyrimų baruose |
Vilniaus universitete1949–1959 m. Meilė Lukšienė dirbo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytoja. Katedroje neginčytinu moraliniu autoritetu laikytas profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas. Jis buvo valdžios nuolatos prižiūrimas, užkliudomas, jam taikytas atskiras moralinės globos režimas. Čia pat jam buvo lenkiamasi kaip neabejotinai didžiam žmogui. Režimo funkcionierius erzino būrelis nuolat jį supusių žmonių, tarp kurių nepavyko įterpti savo informatorių. Katedroje ilgus metus užtruko lietuvių literatūros istorijos prospekto, programų, vadovėlio svarstymas. Kruopščiai analizuoti kiekviena formuluotė, faktelis, interpretacijos galimybė. Šalia studijuotas visiems praktiškai reikalingas marksizmas. 1951–1958 m. Meilutė Lukšienė buvo katedros vedėja. Kaip prisiminė jos kolegė Vanda Zaborskaitė, vedėja kūrė nuoširdžią ir jaukią, bet kartu ir intelektualią bendro buvimo atmosferą. Suvokdama lituanistikos misiją plėtoti tautos kultūrą nepalankiomis okupacijos sąlygomis, ji pagrindinį dėmesį skyrė studentų ugdymui. Katedros dėstytojai stengėsi skatinti studentus savarankiškai ir kritiškai mąstyti, supažindinti juos su lietuvių literatūros paveldu. Užtai katedra susilaukdavo priekaištų, esą ji visą dėmesį skirianti dalykiniam ugdymui ir nepaisanti politinio studentų auklėjimo. Tai pagaliau ir atvedė į katedros išdraskymą. Prasidėjo priekabūs katedros darbuotojų paskaitų tikrinimai, pateikiami kaltinimai posėdžiuose ir spaudoje. Dėl politinių motyvų iš universiteto Meilė Lukšienė pašalinta 1959 m. Su grupe artimiausių bendradarbių (Irena Kostkevičiūte, Vanda Zaborskaite, Aurelija Rabačiauskaite ir Stase Litvinaite) ji buvo apkaltinta nacionalistinių studentų nuotaikų kurstymu, marksizmo revizionizmu. Vėliau Meilė Lukšienė pripažino, jog katedroje būta „valenrodiško“ susigūžimo, bet kartu ir nuostatos veikti opoziciškai, noro išlaikyti žmogiškąjį orumą, nesugniužti, netapti veidmainiais. Tas katedros pogromas, Dominyko Urbo žodžiais tariant, sąmojingos publikos buvo pramintas Salemo raganų medžiokle, į medžiojamųjų būrį įtraukiant ir Aldoną Liobytę, Jadvygą Kardelytę. Vilniaus universitete Meilė Lukšienė pradėjo mokslinį lietuvių literatūros tyrėjos darbą. Ji parengė spaudai Jono Biliūno Raštus (2 t., 1954–1955), Simono Daukanto (1955), Liudviko Jucevičiaus (1959) raštų rinkinius. Kartu su kitais bendraautoriais parašė sintezę Lietuvių literatūros istorija: feodalizmo epocha (1957), išleido savo pirmąją monografiją kandidatinės disertacijos pagrindu Jono Biliūno kūryba (1956). Disertaciją ji gynėsi Sovietų Sąjungoje prasidėjus atlydžiui. Marksistinės metodologijos pradininkas lietuvių literatūroje Kostas Korsakas buvo jos darbo vadovas. Vėliau, partiniams funkcionieriams pradėjus katedros puolimą, disertacija buvo įvertinta kaip bloga. Kostas Korsakas atsiribojo, puolimui tylomis pritarė. |