Mokyklų mokslinio tyrimo institute (nuo 1973 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas)

Sovietinis veikėjas ir rašytojas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius pastebėjo, kad po raganų medžioklės Vilniaus universitete pasklido kalbos, jog atleidžia pačius kvalifikuočiausius. Jo tvirtinimu, dėl to susirūpino Antanas Sniečkus ir davė nurodymą Meilę Lukšienę įdarbinti kitur, nes ji tapo lietuvybės vėliava. Meilę Lukšienę atleidžiant iš Vilniaus universiteto, dokumentuose, kaip malonė, politiniai atleidimo motyvai nebuvo įrašyti. Taip buvo suteikta teisė į kitą darbą. Netikėtai gavus pasiūlymą iš psichologijos profesoriaus Alfonso Gučo, tuo metu organizavusio (kartu su iš Vilniaus pedagoginio instituto išvarytu Jonu Laužiku) Mokyklų mokslinio tyrimo institutą, Meilės Lukšienės kandidatūrai pritarta iš karto (svarstyme dalyvavo Antanas Sniečkus). Steigiamas institutas pasirodė pakankamai nutolęs nuo viešumos ir nereikšmingas. Visų pasitenkinimui nemalonus Meilės Lukšienės įdarbinimo klausimas buvo išspręstas. Tad nuo 1959 m. iki 1973 m. Meilė Lukšienė dirbo Mokyklų mokslinio tyrimo instituto, vėliau iki 1997 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto vyresniąja moksline bendradarbe. 1973 m. ji apgynė pedagogikos mokslų daktaro disertaciją. Vertindama sovietinį laikotarpį, Meilė Lukšienė buvo prasitarusi, jog dirbta dėl to, kad reikėjo dirbti, gyventi, bet ieškota būdų išsaugoti dvasines vertybes. Prasidėjus permainoms Sovietų Sąjungoje, 1986 m. švietimo vadovai paprašė respublikų pasiūlymų dėl sąjunginės švietimo reformos projekto. Viena iš pasiūlymų rengėjų buvo Meilė Lukšienė. Neaišku, ar jos mintys apie nacionalinės kultūros pagrindų įteisinimą švietime tuomet pasiekė sąjunginę švietimo vadovybę. 1987 m. vasario 16 d. Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto darbuotojų seminare Meilė Lukšienė perskaitė paskaitą, kurioje akcentavo, jog nacionalumu grįstas demokratinis švietimas yra viena iš tautos išlikimo prielaidų. Institute po seminaro susikūrė neformali mokslininkų grupė, pasiryžusi veikti savarankiškos nacionalinės mokyklos kūrimo kryptimi. Rugsėjo 29 d. Švietimo ministerijoje įvykusiame pokalbyje apie sąjunginį mokymo planą Meilė Lukšienė apgailestavo, kad nėra aiškios nacionalinės mokyklos sampratos. Tačiau gruodžio 18 d. Klaipėdos švietimo darbuotojų konferencijoje ji jau skaitė pranešimą apie nacionalinės mokyklos sampratos raidą, nors ši tema darbotvarkėje nebuvo įrašyta. 1988 m. sausio 15 d. pokalbio metu Pergalės redakcijoje Meilė Lukšienė mokyklos programas įvertino savo įsivaizduojamos nacionalinės mokyklos požiūriu, pavyzdžiu iškėlė estų ketinimus reformuoti mokymo sistemą. Tai sukėlė dalies kolegų nepasitenkinimą dėl pernelyg kritiško lituanistikos darbo įvertinimo. Vasario mėnesį Meilė Lukšienė su kolegomis Laimute Tupikiene ir Rimvydu Augiu lankėsi Estijoje, kur susipažino su estų švietimo reformos projektais. Nuo tada pradėta intensyviai dirbti prie bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos koncepcijos. Gegužės mėnesį pasirodžiusiame Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto leidinyje buvo atspausdintas Meilės Lukšienės straipsnis Mokyklos humanizavimo keliu, kuriame ji pabrėžė nacionalinės kultūros svarbą, rašė apie mokyklos struktūrą, mokymo individualizavimą, diferencijavimą, ugdymo turinio humanizavimą. Birželio 16 d. Meilė Lukšienė asmeniniame laiške švietimo ministrui Henrikui Zabuliui prašė bendrauti su instituto švietimo reformos grupe be tarpininkų. Birželio 23 d. susitikime su partijos ir vyriausybės atstovais ji ragino respublikos vadovus siekti savarankiškumo kultūros ir švietimo sferose. Tų pačių metų liepos mėnesį Liaudies švietimo ministerijos iniciatyva buvo pertvarkyta Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto struktūra. Įkurta Bendrojo lavinimo mokyklos pertvarkos laboratorija (Meilė Lukšienė, Laima Tupikienė, Violeta Jonynienė, Valentinas Narkevičius), kuriai nurodyta rengti būsimą Lietuvos mokyklos koncepciją. Šioje koncepcijoje tautiškumas akcentuotas kaip atsvara sovietinei švietimo sistemai, kuri ignoravo švietimo ryšį su nacionaline kultūra, vienodai administravo švietimo turinį visose sovietinėse respublikose. Institute nebuvo mokslininkų, nepritariančių savarankiškos nacionalinės mokyklos idėjai. Tačiau požiūriai išsiskyrė, kai pradėta detalizuoti, kokia turėtų būti savarankiška nacionalinė mokykla. Dalis instituto bendradarbių kaltino švietimo reformos rengėjų grupę klasikinės pedagogikos mokymo ir ugdymo pagrindinių principų griovimu. Mat drąsios Meilės Lukšienės mintys skyrėsi nuo tuomet vyravusių tendencijų. Švietimo reformos iniciatorė pripažino, jog jos pažiūras demokratinio žmogaus ugdymo klausimais formavo žymiausi tarpukario pedagogai ir filosofai: Lietuvos vaiko draugijos pirmininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Nemeikšaitė, Vanda Sruogienė, Stasys Matjošaitis-Esmaitis, Juozas Geniušas, Jonas Murka, Stasys Šalkauskis. Todėl suprantamos Meilės Lukšienės nuostatos atsikūrusios Lietuvos švietimo reformoje pabrėžti demokratinę ugdymo mintį, sąsajas su Vakarų Europos ugdymo teorijomis. Atkūrus Nepriklausomybę, Bendrojo lavinimo mokyklos pertvarkos laboratorija tapo Lietuvos švietimo reformos centru. Daugumos darbų iniciatorė, koordinatorė ir dalyvė buvo Meilė Lukšienė. 1988 m. lapkričio 17 d. Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto taryba pritarė Bendrojo lavinimo mokyklos koncepcijai, vėliau visuomenėje įsitvirtinusiai Tautinės mokyklos koncepcijos pavadinimu. Meilės Lukšienės iniciatyva pradėtos burti šviesiausių Lietuvos protų – mokslininkų, menininkų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, intelektualų, mokytojų – pajėgos. Imtos kurti visiškai naujos, nepriklausomos Lietuvos mokyklai skirtos, ugdymo programos. Ypač buvo akcentuojamas viso ugdymo turinio ir proceso integralumas, dorinis, pilietinis asmens ugdymas. Specialiai sutelktos grupės ėmė formuluoti atskirų dalykų ar sričių koncepcijas, pagrindžiančias dalyko svarbą ir reikšmę augančio žmogaus brandai. Kitos dokumentų rengėjų grupelės kūrė Mokyklų tipų koncepcijas: kokybiškam valstybės švietimui skleistis buvo būtina skirtingus vaikų poreikius atitinkančių mokyklų įvairovė, jų atvirumas ir lankstumas, gebėjimas tenkinti kuo įvairiausius nuolat besikeičiančios visuomenės ir besimokančiųjų poreikius. Skubėta rengti naujus vadovėlius be sovietinės ideologijos. Pirmiausia, humanitarinių mokslų – istorijos, visuomenės mokslų, etikos, lietuvių kalbos, vėliau – ir kitų dalykų. Atidėję tiesioginius darbus aukštojoje mokykloje, į pagalbą atėjo aukštųjų mokyklų dėstytojai (Viktorija Daujotytė, Elena Bukelienė, Leonarda Jekentaitė, Adomas Butrimas ir kt.), nauji Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto darbuotojai (Elena Motiejūnienė, Edmundas Lekevičius, Janina Morkytė) bei ten jau dirbę mokslininkai, geriausi Lietuvos pedagogai. Pirmieji vadovėliai pradėti rengti 1990 m., nelaukiant nei leidimų, nei pinigų. Kartu, Meilei Lukšienei vadovaujant, buvo kuriami ir naująją mokyklą reglamentuojantys dokumentai: Švietimo įstatymas, Mokyklos nuostatai bei kiti dokumentai. Darbai sparčiai judėjo į priekį, Lietuvos mokytojai, pajutę pasitikėjimą jais, ėmė keistis ir keisti mokyklą. Tačiau, pasikeitus Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto valdžiai ir prasidėjus trinčiai dėl kompetencijų, 1997 m. Meilė Lukšienė buvo priversta išeiti į pensiją. Vėliau ji pripažino, jog švietimo reformos vadyba nebuvo pakankama: trūko žmonių, žinių, prisistatymo visuomenei.

	Meilė Lukšienė. Apie 1975 m. LMAVB RS F391-623, lap. 4.
	Pedagogikos teorijos specialybės vyresniosios mokslinės bendradarbės Meilutės Julijos Lukšienės atestatas. 1969 m. LMAVB RS F391-2, lap. 3–4.
	Mokyklų mokslinio tyrimo instituto Pedagogikos ir psichologijos sektorius. Iš kairės į dešinę: Teresė Bukauskienė, Meilė Lukšienė, Jonas Laužikas, Violeta Jonynienė, Pranas Dereškevičius. 1978 m. LMAVB RS F391-667, lap. 1.
	Meilės Lukšienės Darbo veterano apdovanojimo pažymėjimas. 1981 m. LMAVB RS F391-2, lap. 7–8.
	Pranas Dereškevičius, Gediminas Navaitis, Antanas Mockus sveikina Meilę Lukšienę jubiliejaus proga. 1983 m. LMAVB RS F391-627, lap. 1.
	Meilė Lukšienė kalba susitikime su švietimo ministru Henriku Zabuliu. Prie stalo sėdi iš kairės: Henrikas Zabulis, instituto direktorius Bronius Dobrovolskis, ketvirtas – direktoriaus pavaduotojas Paulius Beresnevičius. Apie 1987 m. LMAVB RS F391-667, lap. 5.
	Pedagogikos ir psichologijos sektorius 1987 m. rudenį Broniui Dobrovolskiui paliekant direktoriaus pareigas. Sėdi iš kairės: Regina Giedrienė, Bronius Dobrovolskis, Meilė Lukšienė, Violeta Jonynienė. Stovi iš kairės: Gediminas Navaitis, Valentinas Narkevičius, Rolandas Paulauskas, Pranas Dereškevičius. LMAVB RS F391-667, lap. 3.
	Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto bendradarbiai. Sėdi iš kairės: Laima Paurienė, Meilė Lukšienė, Violeta Jonynienė, Regina Giedrienė, Daiva Penkauskienė. Stovi iš kairės: Rolandas Paulauskas, Gediminas Navaitis, Valentinas Narkevičius, Pranas Dereškevičius. LMAVB RS F391-667, lap. 4.
	Sovietų Sąjungos švietimo žymūno medalis, kuriuo buvo apdovanota Meilė Lukšienė. Iš Meilės Lukšienės šeimos archyvo.
	Sąjunginio švietimo darbuotojų suvažiavimo dalyvio leidimas, išduotas Lietuvos atstovei Meilei Lukšienei. 1988 m. gruodžio mėn. LMAVB RS F391-307.
	Lietuvai nusipelniusių moterų susitikimas LKP Centro Komitete. Meilė Lukšienė stovi centre aukščiau, prie Algirdo Brazausko (kairėje). 1989 m. kovo 7 d. LMAVB RS F391-667, lap. 10.
	Pedagogikos instituto darbuotojų vinjetė, parengta šios įstaigos 35 metų veiklos proga. 1993 m. LMAVB RS F391-615, lap. 1.
	Leidinys Pedagogikos institutas (1998) supažindina su įstaigos veiklos istorija, tarp kitų darbuotojų pristatoma ir habilituota daktarė Meilė Lukšienė.