|
|
Vytauto Didžiojo universitete ir dirbant gimnazijos mokytoja Mokyklų mokslinio tyrimo institute (nuo 1973 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas) Švietimo istorijos tyrimų baruose |
BiliūnaiMeilės Lukšienės mama Julija Janulaitytė brolio Augustino buvo įtraukta į aktyvią lietuvišką veiklą, nelegalių knygų platinimą. 1899 m. Julija Janulaitytė įstojo į Šiauliuose veikusius trejų metų dantų gydymo ir technikos kursus. Tuo pačiu metu eksternu baigė keturias klases tik ką įkurtoje Šiaulių mergaičių gimnazijoje. 1901 m. Šiauliuose susipažino su iš Tartu universiteto pašalintu brolio Augustino bičiuliu Jonu Biliūnu. Ji pamilo Joną ir su juo susižadėjo. Norėdama tapti savarankiška, Julija, išlaikiusi prie Kazanės universiteto surengtus egzaminus, gavo dantų technikės diplomą. Dirbti dantiste pradėjo 1902 m. pavasarį Panevėžyje. Diplomuota dantų gydytoja ji tapo 1904 m., išlaikiusi egzaminus Charkove. Tais pačiais metais Julija ištekėjo už jau džiova sirgusio Jono Biliūno. 1905 m. pradžioje ji vyko slaugyti Jono į Ciurichą, kur šis studijavo. 1905 ir 1906 m. vasaras Biliūnai praleido Lietuvoje: Julija dirbo, Jonas gydėsi. 1906 m. rudenį Julija su Jonu išvyko į labiau sveikesnę ligoniui Zakopanę (tuomet Austrija) pasiėmusi dantų gydytojos instrumentus, nors neturėjo teisės dirbti. Padėjo vietiniai gydytojai, siųsdavę jai dalį savo pacientų. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais slaugomas žmonos rašytojas parašė žinomus apsakymus: Joniukas, Piestupys, Lazda, Ubagas, Brisiaus galas ir Liūdna pasaka. Jonas Biliūnas mirė Zakopanėje 1907 m. gruodžio 8 dieną, ten buvo ir palaidotas. Zakopanėje Julija dirbo iki 1909 m. rudens, kol sumokėjo abiejų skolas. Po to tęsė studijas Paryžiuje. 1911 m. gavo dantų chirurgės diplomą. Po kursų dar dvejus metus – iki 1913 m. – dirbo Zakopanėje. 1913 m. Tilžėje išleido pirmąjį Jono Biliūno raštų rinkinį Paveikslai, apysakos ir eilės. Įvykdžiusi Jonui duotus pažadus, Julija paguodą surado tapdama motina. Tarpukariu ji ištekėjo už geros širdies žmogaus, garsaus mokytojo, elementoriaus Sakalėlis autoriaus Stasio Matjošaičio, gražiai su juo sutarė. Tačiau Biliūno netektis visą gyvenimą jai buvo tarsi negyjanti žaizda. 1953 m., pritarus to meto sovietinei valdžiai, rašytojo Jono Biliūno palaikai žmonos rūpesčiu buvo parvežti iš Zakopanės ir perlaidoti Liudiškių kalvoje (Anykščių r.). Julija Matjošaitienė puoselėjo pirmojo vyro atminimą dalyvaudama visuomeninėje veikloje, palaikė ryšius su jo giminaičiais. Motinos prisiminimų paveikta ir siekdama išsaugoti Jono Biliūno atminimą Meilė Lukšienė tapo viena pirmųjų Jono Biliūno kūrybos tyrinėtojų.
|