|
|
Vytauto Didžiojo universitete ir dirbant gimnazijos mokytoja Mokyklų mokslinio tyrimo institute (nuo 1973 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas) Švietimo istorijos tyrimų baruose |
Vytauto Didžiojo universitete ir dirbant gimnazijos mokytoja1932 m. Meilytė tapo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studente. Studijavo lietuvių literatūros istorijos, lietuvių kalbotyros, prancūzų literatūros, pedagogikos mokslus. Klausė Mykolo Biržiškos lietuvių literatūros paskaitų, Vaclovo Biržiškos dėstomą knygos istoriją. Lituanistinių studijų pagrindas buvo Vinco Mykolaičio skaitomas naujosios literatūros kursas. Meilytė jo klausėsi su draugėmis Graže Būgaite (kalbininko dukra), Danute Lipčiūte (Maironio dukterėčia). Seminare gavo užduotį palyginti ką tik pasirodžiusį ir skandalą sukėlusį Petro Cvirkos romaną Meisteris ir sūnūs ir Romeno Rolano (Romain Rolland) Kola Brenjonas (Colas Breugnont). Fakultete buvo gerai sukomplektuotas filosofijos kabinetas-biblioteka. Vosylius Sezemanas dėstė logiką, estetikos kursus, Levas Karsavinas – Europos kultūros istoriją, Vladas Dubas – prancūzų literatūros istoriją. Studentė Meilytė Matjošaitytė buvo kupina didelių dvasinių aspiracijų, reikli savo profesoriams, pasižymėjo kritišku, savarankišku mąstymu. 1938 m. ji ištekėjo už ekonomisto Kazio Lukšos (1906–1983). Pora tuokėsi Klaipėdoje, nes Lietuvoje dar nebuvo civilinės metrikacijos įstaigų. Meilė Lukšienė tvirtino, kad jos vyro Kazio Lukšos atėjimas į šeimą atnešė daugiau visuomeninių-politinių klausimų svarstymų, nes jis buvo politikas iš prigimties. Idealistas, teisybės ieškotojas, Irenos Kostkevičiūtės žodžiais tariant, sugebėjo patraukti jauną aukšto skrydžio studentę Meilytę. Kazys, palaikęs eserus, buvo Kazio Borutos bendramintis. Šią politinę kryptį sovietų valdžia laikė ypač pavojinga. Tačiau sukūręs šeimą, Kazys iš politinės veiklos pasitraukė ir atsidėjo moksliniam ekonomisto darbui. Nuo 1940-ųjų, Meilės Lukšienės tvirtinimu, imta gyventi nenusakomo siaubo atmosferoje: nuolatinėje mirties ir išniekinimo grėsmėje. Pirmaisiais sovietinės ir vokiečių okupacijos metais ji dvejus metus dirbo rašytojo Balio Sruogos žmonos Vandos Sruogienės vadovaujamos Vilniaus kunigaikštienės Birutės gimnazijos mokytoja. Sruogos ir Lukšos tapo bičiuliais. Tik pradedančiai savo pedagoginę veiklą Meilytei Sruoga liko mylimos direktorės ir globėjos vyru. Nepaisant laikmečio brutalumo, Lukšos sulaukė paramos iš visai nepažįstamų žmonių. Taip Kazys buvo perspėtas apie vokiečių organizuotus suėmimus. Tuo tarpu Sruoga atsisakė slapstytis ir kartu su kitais lietuvių inteligentais buvo išvežtas į Štuthofą. Mažiau visuomenei žinomas kitas Lukšų gyvenimo momentas nacių okupacijos metu. Jie pas save kaip vaikų auklę benamę ukrainietę apgyvendino besislapstančią žydų tautybės Portnovienę. Prie žydų gelbėjimo prisidėjo ir Meilės Lukšienės mama Julija Matjošaitienė. Kartu su Elena Petrauskiene, Sofija Čiurlioniene, Alena Janulaitiene, Veronika Alseikiene slėpė du žmones, kurie liko gyvi. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, Matjošaičiai nutarė likti Lietuvoje. Lukšos nusprendė pasielgti taip pat, nes namuose augo du maži vaikai, turėjo greitai gimti trečias, o ir saitai su gimtine buvo stiprūs. Tik Matjošaičių sūnus, Meilės Lukšienės brolis Saulius, pasitraukė į Vakarus. Vengdamas nacių represijų, Kazys Lukša gyveno ūkelyje netoli Kruonio. Įsiveržus sovietinei kariuomenei, keletas kareivių prikibo prie jo ir vos neišsivedė. Tuo metu iššoko pas Lukšas besislapsčiusi Portnovienė ir jiems paaiškino, kas tokie ją nuo fašistų saugoję šeimininkai. Tai išgelbėjo Kazį Lukšą. Kauno Vytauto Didžiojo universitete (nuo 1946 m. – Kauno valstybinis universitetas) Meilė Lukšienė pradėjo dirbti 1944 m. spalio 16 d. Filologijos fakultetas veikė Kaune, todėl ji su vaikais gyveno pas tėvus. Universitete dėstė lietuvių literatūrą, tautosaką, vadovavo literatūros seminarui. Kaip prisimena to meto studentas Vladas Žukas, į auditoriją ateidavo jauna, bet jau visai balta galva moteris pilkos spalvos kostiumėliu. Energinga, nepriklausoma, savitos kalbėsenos. Su studentais buvo paprasta, bet reikli – kažkas tarp motinos ir kolegės. Studentams suteikdavo materialinę paramą, bet prašydavo grąžinti. Jos dėstyti kursai buvo kultūrologinio, istoriosofinio pobūdžio: epocha, biografijos, raštai, jų vertinimo kriterijai. Kiek padirbėjus, Meilės Lukšienės darbas dėl netinkamos pasaulėžiūros imtas svarstyti; ji buvo nubausta – sumažintas atlyginimas. Tik susiklosčius palankioms aplinkybėms Meilė Lukšienė perėjo į Vilniaus universitetą, nes fakultetas Kaune buvo panaikintas. Ji visam laikui persikėlė į Vilnių, kur jau nuo šio miesto atgavimo gyveno vyras, dirbęs Lietuvos banke ir Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.
|