|
|
Vytauto Didžiojo universitete ir dirbant gimnazijos mokytoja Mokyklų mokslinio tyrimo institute (nuo 1973 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas) Švietimo istorijos tyrimų baruose |
ŠeimaMeilės Lukšienės dukters Giedrės Lukšaitės nuomone, visa ko pradžia buvusi močiutė Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė – šviesi, inteligentiška moteris, intuityviai jautusi, ko reikia jos vaikams. Meilė Lukšienė su mama buvo labai artimos. Kūrybišką santykį su pasauliu ypač skatino įtėvis, pedagogas Stasys Matjošaitis. Namuose vyravo kūrybos ir darbo kultas. Pasak Vandos Zaborskaitės, lietuviškos ir vakarietiškos socialdemokratinės šeimos tradicijos išugdė Meilės Lukšienės polinkį ir sugebėjimą analizuoti visuomenės mechanizmus, blaiviai, be iliuzijų vertinti perspektyvas ir galimybes. Šitaip pasiryžta užauginti ir savo vaikus. Lukšų vaikai augo atviromis akimis. Dar visai mažytei dukrai sakyta: Matai, veža nekaltus žmones, atsimink, su niekuo apie tai nekalbėk, nes išveš ir mus. Sovietinė sistema šeimos buvo atmesta radikaliai. Kartu apsispręsta įsitraukti į kultūros vyksmą, į tautos gyvybės išsaugojimą. Meilė Lukšienė juto stiprų ryšį su savo susikurtais namais – vyru Kaziu Lukša, trimis vaikais: habilituota daktare, kultūros istorike Inge Lukšaite, gamtotyrininku Rimčiu Lukša, vargonininke ir klavesininke, Prahos mūzų ir menų akademijos profesore Giedre Lukšaite-Mrazkova, paskui – anūkais ir proanūkiais. Bet ne mažiau svarbus jai buvo viešasis gyvenimas, kuriam ji skyrė didžiąją dalį savo laiko ir jėgų. Pasak Vandos Zaborskaitės, ji mokėjo transformuoti savo moterišką ir motinišką esatį į bendresnių ir visuotinesnių dalykų lygmenį.
|