|
|
Apie parodą
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas Lietuviškos švietimo sistemos organizavimas Tautodailės ir darbo namų parodos Emilija Vileišienė (1861–1935) Marija Žukauskaitė (1882–1966) Dienoraščių ir atsiminimų publikacijos
|
Emilija Vileišienė (1861–1935)Apie Emilijos Vileišienės nuopelnus dirbant LDNKŠ bene išsamiausiai parašė kun. Pranas Bieliauskas. Jau steigiamajame LDNKŠ susirinkime Emilija gavo daugiausia balsų ir pateko į Centro komitetą. Prasidėjus karui, ji iš Vilniaus gubernatoriaus Piotro Veriovkino gavo patalpas ir įkūrė vaikų prieglaudą Subačiaus g. 16 ir 23. Ten apgyvendinta daugiau nei pusantro šimto vaikų, įsteigtas Komiteto produktų sandėlis. Vokiečių okupacijos metais Emilija buvo nepakeičiama lietuvių delegacijų dalyvė, ypač tada, kai reikėdavo ko nors prašyti iš administracijos: butų, pinigų, maisto. Didingo stoto, įsakmiu balsu ji dažniausiai išreikalaudavo to, kas buvo reikalinga. Kai 1919 m. balandžio 11 d. mirė jos vyras daktaras Antanas Vileišis, Emilija tapo LDNKŠ Aušros vartų moksleivių bendrabučio vedėja. Vileišienė auklėjo mergaites katalikiška tautine dvasia, buvo griežta, niekada nenuolaidžiavo, todėl kildavo konfliktų su darbuotojais ir auklėtiniais. Tačiau dėl didelių nuopelnų ir pasiaukojimo tautai tokį jos charakterį draugijos vadovybė traktavo nuolaidžiai. 1922 m. lapkričio mėn. pabaigoje Aušros vartų bendrabučio vedėja Emilija Vileišienė lenkų administracijos buvo nubausta mėnesį kalėti dėl neįrengto šaligatvio šalia bendrabučio. 1923 m. gegužės pabaigoje – birželio pradžioje atliktos kratos Komiteto patalpose, kontoroje, buhalterio Antano Matulionio, kun. Prano Bieliausko ir E. Vileišienės namuose. Nors 1923 m. birželio 29 d. įvykusiame visuotiniame LDNKŠ susirinkime už nuopelnus Emilija Vileišienė buvo išrinkta draugijos garbės nare, tačiau tų pačių metų pabaigoje, kilus bendrabučio vedėjos ir auklėtinių konfliktui, Komitetas nusprendė vedėją nubausti, nes ji netinkamai elgėsi – paliko auklėtines be vakarienės, vartojo netinkamus žodžius. E. Vileišienės auklėtinėms skirta bausmė – pašalinimas iš bendrabučio dviem savaitėms, Komitetui pasirodė per didelė. Konfliktams dar labiau paaštrėjus, 1924 m. liepos 25 d. E. Vileišienė atsistatydino iš bendrabučio vedėjos pareigų. 1928 m. ji išvyko į Ameriką rinkti aukų LDNKŠ įstaigoms. Po kelerių metų sugrįžusi gavo pensiją ir apsigyveno privačiame bute. E. Vileišienė buvo labai gerbiama studentų, nes rėmė juos savo lėšomis. |