|
|
Apie parodą
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas Lietuviškos švietimo sistemos organizavimas Tautodailės ir darbo namų parodos Emilija Vileišienė (1861–1935) Marija Žukauskaitė (1882–1966) Dienoraščių ir atsiminimų publikacijos
|
PetrogradasRusijoje Martyno Yčo pasiūlymu LDNKŠ Centrinis komitetas įsikūrė Petrograde (dab. Sankt Peterburgas), kur veikė Rusijos vyriausybė ir Tatjanos komitetas. CK sudarė pirmininkas Martynas Yčas, vicepirmininkas Petras Leonas (išvykęs į Maskvą), sekretorius Stasys Šilingas, iždininkas Juozas Kubilius, nariai Voroneže kun. Konstantinas Olšauskas, Juozas Balčikonis, advokatas Antanas Tumėnas ir Maskvoje inžinierius Tomas Naruševičius. Reikalų vedėju iš Rygos buvo pakviestas kun. Juozas Tumas. Pirmaisiais ypatingaisiais įgaliotiniais dirbo Feliksas Valiukas, Juozas Tumas, Mykolas Sleževičius. Prie Komiteto veikė sekcijos. Dvasininkų sekcijai vadovavo prof. kun. Pranciškus Būčys, agronomų – Sergijus Klimas, technikų – Stasys Šilingas, kultūros – Klemensas Skabeika, švietimo – kun. Povilas Jakubėnas. Švietimo sekcija prižiūrėjo spaustuvę. Be Tatjanos komiteto, prie Rusijos vidaus reikalų ministerijos buvo suorganizuota Ypatingoji taryba pabėgėlių reikalams. Į ją kaip Valstybės Dūmos atstovas deleguotas Martynas Yčas, o Centrinį lietuvių komitetą Taryboje atstovavo Stasys Šilingas ir Kazys Šalkauskis. Per šią tarybą buvo asignuojamos lėšos pabėgėliams šelpti. M. Yčui tapus Tatjanos komiteto vicepirmininku, mėnesinė lietuvių Komiteto sąmata sudarė iki pusės milijono rublių. Lietuvių komitetui rusų vyriausybė suteikė lengvatų: gabenti geležinkeliu siuntinius pigesniu tarifu, apie 300 Komiteto darbuotojų buvo atleisti nuo karinės prievolės. 1916 m. vasario 23 d. Petrograde prasidėjo Rusijos lietuvių organizacijų, besirūpinančių nuo karo nukentėjusių šelpimu, atstovų suvažiavimas. Tuomet konstatuota, jog metų pradžioje Komitetas Rusijos imperijoje buvo užregistravęs 114 000 lietuvių pabėgėlių ir daugiau nei 80 skyrių. Įsteigtos 64 pradinės mokyklos pabėgėlių vaikams ir maždaug tiek pat prieglaudų vaikams ir seneliams. Suvažiavime svarstyta steigti bendrą visų lietuvių organizacijų tarybą, kuri turėjo derinti pabėgėlių šelpimo darbą, ruoštis grįžimui į Lietuvą, šelpti vokiečių okupacijoje likusius tautiečius, informuoti pasaulį apie Lietuvą. Kairieji į išrinktą tarybą žiūrėjo nepatikliai, o dešinieji vylėsi dirbti darbą. 1917 m. pradžioje išrinkta Lietuvių Tautos Taryba gegužės 27 d. (s. st.) Petrograde sušaukė Rusijos lietuvių seimą dėl politinių perspektyvų Lietuvoje aptarimo. Dešiniųjų parengtoje rezoliucijoje buvo pareikalauta nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos. Tuo tarpu kairieji tesiekė apsisprendimo teisės, daugiau reikšmės teikė būsimojo Steigiamojo Seimo sprendimams. Petrograde CK stengėsi išlaikyti bendrojo lavinimo kursus, 1917 m. reorganizuotus į gimnaziją (direktorius Antanas Purėnas). Mokytojais dirbo Kazys Būga, Jadvyga Chodakauskaitė, kun. Povilas Jakubėnas, kun. Juozas Tumas, Kazys Puida, Felicijonas Damijonaitis, V. Matulaitis, Antanina Liutkevičiūtė, Ona Jablonskytė, J. Baronas, Kajetonas Sklėrius, Juozas Zikaras, Bronė Mėginaitė ir kt. CK laikraštis buvo „Lietuvių balsas“, pradėtas leisti Petrograde,
vėliau Voroneže (iki 1918 m. vasario mėn., kai visa valdžia Rusijoje
perėjo į bolševikų rankas). Iš pradžių bolševikai užgrobė visas įstaigas
Petrograde, kurios buvo paliktos prižiūrėti įgaliotiniui Liudui Noreikai
tada, kai Centrinis komitetas evakavosi į Voronežą. Netrukus Vincas
Mickevičius-Kapsukas, Česlovas Petraškevičius, Vaclovas Bielskis ir
Vladas Požėla atvyko į Voronežą ir perėmė visas likusias įstaigas. |