B. Valangės eilėraštis Svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo pradžios įvykių chronologija Karo padėties paskelbimas. Mobilizacija. Karo pradžia Atsiminimai ir korespondencijos rankraščiuose apie kilusį Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti steigiamasis susirinkimas Konservatoriai ir radikalai Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikla 1915 m. iki vokiečių okupacijos Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Vilniaus skyrius Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo gyventojams agronomijos ir teisių pagalbai teikti Lietuvių globa šelpti broliams lietuviams iš Prūsų Lietuvos Lietuvių bendradarbiavimas su kitų tautų politikos ir šalpos organizacijomis Dienoraščių, atsiminimų publikacijos, monografijos |
Tatjanos komitetasFilantropiniais pagrindais pradėtos spręsti nukentėjusių nuo karo aprūpinimo problemos. 1914 m. rugsėjo 14 (27) d. caras Nikolajus II patvirtino Didžiosios kunigaikštytės Tatjanos Nikolajevnos komiteto nukentėjusiems nuo karo laikinai sušelpti (toliau – Tatjanos komitetas) nuostatus. Per pirmuosius karo metus komitetui ir jo finansuojamoms visuomenės ir tautinėms organizacijoms teko bene sunkiausia nukentėjusių nuo karo šalpos našta. Trečią dieną po Tatjanos komiteto įsteigimo į jo pirmininką Aleksiejų Neidgartą kreipėsi Dūmos atstovas Martynas Yčas (jau anksčiau paskirtas labdaringos Rusijos miestų sąjungos įgaliotiniu Lietuvai, Baltarusijai ir Šiaurės Lenkijai), prašydamas Vilniaus lietuvių komitetui nukentėjusiems dėl karo šelpti skirti po 10 000 rublių per mėnesį. Be to, Aleksiejus Neidgartas pakviestas apsilankyti Vilniuje, kad pamatytų, kokius nepriteklius patiria karo pabėgėliai. Tuo tarpu rugsėjo 16 (29) d. Vilniaus lietuvių komitetas jau globojo 257 asmenis (155 suaugusius ir 102 vaikus). Pabėgėliai apgyvendinti Rūtos draugijos salėje bei Šnipiškių lietuvių vaikų prieglaudoje, jiems išnuomoti du Savickio vasarnamiai. Inžinieriaus Petro Vileišio rūmuose Antakalnyje komitetas įkurdino motinas su vaikais. Vyrams ir merginoms surastas darbas. Tačiau komiteto prieglaudose teko maitinti daugiau nei 200 žmonių. Martynui Yčui tarpininkaujant, iš Imperatoriškosios laisvosios ekonominės draugijos Petrograde pavyko gauti po 400 rublių kas mėnesį pabėgėlių vaikų valgyklai aprūpinti. Spalio 7 (20) d. į Vilnių atvyko Valstybės tarybos narys, Tatjanos komiteto pirmininkas Aleksiejus Neidgartas ir kiti aukšto rango asmenys. Lydimi Martyno Yčo, jie aplankė Vilniaus lietuvių komiteto įsteigtas karo pabėgėlių prieglaudas. Rūtos salėje svečiai pamatė pirmuosius pabėgėlius. Šie gulėjo ant šiaudais išklotų grindų, daugelis neturėjo šiltesnių drabužių. Tas vaizdas atvykusius sukrėtė. Kitą dieną Vilniuje įvyko filantropinių organizacijų, visuomenės bei administracijos atstovų susirinkimas. Įsteigtas Tatjanos komiteto Vilniaus skyrius, kurio pirmininku paskirtas Vilniaus gubernatorius Piotras Veriovkinas. Vilniaus lietuvių komitetui skyriuje atstovavo Andrius Bulota, Emilija Vileišienė, kunigas Vladislovas Jezukevičius ir Donatas Malinauskas. Tačiau itin reikšmingas buvo Martyno Yčo paskyrimas Tatjanos komiteto centro valdybos nariu Petrograde. Netrukus Vilniaus gubernatorius Piotras Veriovkinas gavo telegramą iš Petrogrado, kad Tatjanos komiteto Vilniaus skyriui paskirta pašalpa – po 15 000 rublių kas mėnuo, iš kurių 10 000 rublių – lietuvių organizacijoms, globojusioms daugiausiai karo pabėgėlių. Iš gautų lėšų 500 rublių atiduota Vilniaus lietuvių komitetui, o likę 9 500 rublių atiteko vėliau įsteigtam Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti (toliau – LDNKŠ) Centro komitetui. To meto Lenkijos karalystės teritorijoje spalio 22 (lapkričio 4) d. Varšuvos generalgubernatoriaus kanceliarija išsiuntė Pavyslio gubernatoriams raštą, kuriame paaiškino, kaip Tatjanos komitetas teiks labdaringą pagalbą gyventojams. Visas komiteto skiriamas labdaros lėšas numatyta siųsti gubernijų piliečių komitetams, kuriuose pirmininkaus patys gubernatoriai. Taigi pagalbą pavesta teikti jau veikiantiems piliečių komitetams, o kur jų nebuvo, rekomenduota įsteigti. Būtent šios organizacijos turėjo išsiaiškinti visuomenės poreikius ir šelpti nukentėjusius nuo karo. Jau karo pradžioje Lenkijoje steigti ir rūpinęsi šalpa piliečių komitetai lenkų masonų sumanymu turėjo tapti visuomenės telkimo struktūromis. Suvalkų gubernijos piliečių komitetui kurį laiką vadovavo ir tuo pačiu lietuviams atstovavo advokatas Andrius Bulota. Į šios organizacijos veiklą įsitraukė ir kiti lietuviai (daugiausia kunigai). Tačiau konstruktyvaus, bendro darbo su lenkais nesisekė dirbti, nes lietuviai reikalavo raštvedybos lietuvių kalba, išryškėjo ir kitų nesutarimų tautiniu pagrindu. Vis dėlto šiuos komitetus palankiai traktavo administracija, todėl teko glaistyti vidinius prieštaravimus. Suvalkų gubernijos piliečių komitetas išlaikė iš Vilniaus lietuvių komiteto perimtą vaikų prieglaudą ir bendrabutį Veiverių seminarijos mokiniams. Kadangi piliečių komiteto veikloje dalyvavo iš LDNKŠ pasitraukę kairieji Andrius Bulota, Julija Žymantienė, Elena Bortkevičaitė, Peliksas Bugailiškis ir kiti, tarp minėtų šalpos organizacijų nuolat tvyrojo įtampa. |