B. Valangės eilėraštis Svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo pradžios įvykių chronologija Karo padėties paskelbimas. Mobilizacija. Karo pradžia Atsiminimai ir korespondencijos rankraščiuose apie kilusį Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti steigiamasis susirinkimas Konservatoriai ir radikalai Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikla 1915 m. iki vokiečių okupacijos Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Vilniaus skyrius Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo gyventojams agronomijos ir teisių pagalbai teikti Lietuvių globa šelpti broliams lietuviams iš Prūsų Lietuvos Lietuvių bendradarbiavimas su kitų tautų politikos ir šalpos organizacijomis Dienoraščių, atsiminimų publikacijos, monografijos |
Gintarinė deklaracijaKilus karui Lietuvių politikai stebėjo pokyčius Rusijos valstybės viduje. Krikdemų srovės atstovai, paveikti imperiją užplūdusios ultrapatriotizmo ir šovinizmo bangos, ragino visuomenę atlikti pareigą valstybei. Pasitaikė proga ir oficialiai pareikšti savo poziciją. 1914 m. liepos 26 (rugpjūčio 8) d. Dūmos seniūnų posėdyje trudovikų partijos lyderis Aleksandras Kerenskis kalbėjo apie būtinumą keisti Rusijos vidaus politiką. Vienas jo pasiūlymų buvo suteikti Rusijos tautoms kultūrinę laisvę. Nors vyriausybė į tai nereagavo, netrukus įvykusioje nepaprastojoje Dūmos sesijoje įvairių tautų atstovai tvirtino, jog pritaria karui iki pergalės. Dūmos atstovas Martynas Yčas lietuvių vardu pareiškė, kad eina į karą kaip šventą, tikisi sėkmingos karo pabaigos ir abiejų lietuvių tautos dalių (Didžiosios ir Mažosios Lietuvos) sujungimo Rusijos imperijos valdžioje. Priminti valdžiai lietuvių tautos politines aspiracijas skatino ir rugpjūčio 1 (14) d. vyriausiojo kariuomenės vado, didžiojo kunigaikščio Nikolajaus Nikolajevičiaus paskelbtas manifestas Į lenkus, netiesiogiai žadantis šiems savivaldą. Istoriko Raimundo Lopatos tvirtinimu, lietuvių konservatoriai (tautiniai demokratai, krikščionys demokratai) pasitikėjo Rusijos strategine linija. Rugpjūčio 4 (17) d. jie paskelbė taip vadinamą Gintarinę deklaraciją. Šio dokumento autoriai Stasys Šilingas, Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas išreiškė pageidavimą subirusius lietuviškus gintarinius karolius (Didžiąją ir Mažąją Lietuvą) surinkti Rusijos vadovaujamoje tautų sąjungoje. Deklaracijoje išdėstyti lietuvių etnopolitinio savarankiškumo argumentai: lietuviai nėra nei lenkai, nei rusai; jie turi istorinę valstybinę tradiciją bei išsaugojo kultūrinį savitumą; tauta puoselėja politinius tikslus. Prisidengdami triukšmingai deklaruojamu lojalumu, jie atsargiai kėlė Lietuvos būsimo statuso klausimą numanomos etnografinės Lenkijos autonomijos bei Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios kontekste. Tačiau tokia taktika nebuvo rezultatyvi. Nors Petrogradas parodė palankumo ženklų, Martyno Yčo tvirtinimu, visi buvo nusiminę, kad nesulaukė iš karo vadovybės tokio pat atsišaukimo, kaip lenkai. Konservatorių oponentai radikalai (Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos demokratų partija) priešinosi taikstymosi su rusų valdžia taktikai, atvirai prorusiškai orientacijai, bandė inicijuoti autonomijos šūkį, įkurti autonomistų grupę, kuriai priklausyti sutiko net keletas konservatorių. Tačiau vienas dalykas buvo agituoti už autonomiją, o visai kas kita – nurodyti, kaip praktiškai tai įgyvendinti. Valdžia neleido panaudoti spaudos propagandai, o ir masinio judėjimo nebuvo įmanoma tikėtis. Todėl autonomistai iširo nieko nesuspėję nuveikti. Karas ne tik neužglaistė, bet iš pradžių net pablogino santykius lietuvių politiniame pasaulyje. Ir vis dėlto, kaip tvirtina istorikas Raimundas Lopata, jis neiširo. Rugpjūčio 25 d. (rugsėjo 7) d. Vilniuje įvyko slaptas visų lietuvių politinių partijų bei srovių atstovų susirinkimas. Daugumas pripažino, jog kai kurios Gintarinės deklaracijos nuostatos nedera su visiems priimtinu politinės autonomijos reikalavimu. Pageidauta, kad tokio pobūdžio pareiškimus apsvarstytų bendras komitetas. Konservatoriai siūlė išplėsti jau Stasio Šilingo suorganizuotą Lietuvių politikos centrą. Jo nariais buvo Liudas Noreika, Juozas Kubilius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Pranas Dovydaitis ir kt. Tačiau kitą dieną atskirai susirinkę dalis demokratų ir socialdemokratų sudarė savo komitetą. Taigi bandymas susivienyti nepavyko, kaip nepavyko įveikti įsisenėjusių ideologinių prieštaravimų. Kaip šaržuose nupiešė dailininkas Adomas Varnas, o pakomentavo Vaižgantas, politikoje buvo daug asmeninių ambicijų (idėjos gaidys – Stasys Šilingas, jūs visi nieko neišmanote politikos, tai aš jus pamokysiu – Andrius Bulota, jūs pirma sugriaukite mano argumentus – kunigas Antanas Maliauskas). |