Tukstantij devyniuos šimtuos keturioliktuos metuasi
Lietuvos žemelę papludo kraujuasi,
Tris šimtai metu suvejo
Kaip Lietuva laiminga buvo
O dabar kiekvieno širdis pasilyko baimei.
Trinksmas armotu pradejo girdetis
Ir juadi dumai pradejo regetis,
Mesteliai ir sodžiai kareivių pristojo,
Žmones iš baimes, dusavo raudojo
Liepsnojie paskindo sodžiai ir mesteliai
Liko iskapoti, sodelios medeliai,
Liepsnos ir dumai tiktai regetis
Žmones iš baimes pradejo drebeti.
Musų prateviai žmones senybių
Niekas nemate tokių baisybių,
Kokios atejo šiuasi laikuasi
Suminti liko javai laukuasi,
Kur tiktai žiuri visur liudnumas.
Nebelinksmina nei joks gražumas,
Rauda ir broška miški medeliai,
Kad nukapoti lyko lapeliai,
Šakas nukapojo šiaudyklių smarkybes,
Liko sunaikintos visokios gražybes
Perstojo žideti darželios kvietkeliai,
Ir liūdnu balsu giedojo paukšteliai
Kožnas pažino kares smarkumu
Apdenge miglos saulytes skaistumą
Kagi tu nuliudai saulute šviesioja
Kogi teip kinti nieko nekaltoja
Tuai musu širdis visados ramini
Tu musam varguasi visados linksmini
Del kogi šiendien niešviečia spinduliai,
Argi jau ir tavi suspaude sopuliai
Augčiausei buduma tu nieko nekalta
Ramink musu širdis sapuliais suspaustas.
Ir visi paukšteliai liudnu balsu gieda
Kad par žmonių veidus ašareles rieda
Trupino bažnyčias armotu smarkybe
liko sujudinta švietiška galybe.
Pirmiaus Šimonieč liudnumu pažino
Nies bažnytele ugnyi sudegino
Pona Motinele raudoti pradejo,
Kad savi vaikeliai gelbeti neatejo
Gelbekit vaikeliai nua ugnies smarkybes
Jį mums darydavo mylistu daugybe
Ji už augino ir mokslu apšviete
Šventais sakramentais mumis apveizdejo
Delko mes šendiena daleidem pražuti
Delko negalejom nei vienas pributi.

B. Valangė

B. Valangės eilėraštis Metais kares: LMAVB RS, F12-820, lap. 7–8