Apie parodą

A. Römerio biografija

Portretų galerija

Linksmieji piešiniai

Vilniaus šventovės ir gyvenamieji namai

Lietuvos provincijos vaizdai

Lietuvių tautodailė

Šaltiniai ir literatūra

Vilniaus šventovės ir gyvenamieji namai

„Nuo aštuntos ryto piešiu žydų kiemeliuose – labai charakteringose ir mažai žinomose vietose. Po pietų ten pat tapau. Iš visų pusių mane apsupa žydai. Jų manymu, esu pavestą darbą atliekantis inžinierius arba valdininkas, tad jie negali patikėti, jog aš – laisva valia savo malonumui dirbantis dailininkas, iš meilės gimtajam miestui fiksuojantis vietas, kurios bėgant laikui praras savitumą dėl žmonių, nesaugančių palikimo, kaltės.“
(Alfredo Römerio dienoraščio fragmentas. Žr.: H. Römer-Ochenkowska, Litwa i Ruś, 1913, z. 7–9, p. 23)

Žydų skersgatvis Vilniuje.
XIX a. II p. Popierius, pieštukas, 27,2x36.
LMAVB RS, F320-256

 

Römerių namo Vilniuje, Bokšto g. 10, vartai.
XIX a. II p. Popierius, pieštukas, 27x36,3.
LMAVB RS, F320-876

Šiame name nuo XVIII a. pradžios gyveno kelios Römerių kartos: Vilniaus gubernijos bajorų vadovas, garsios masonų ložės Uolusis lietuvis meistras Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853), dailininkai Edvardas Jonas Römeris (1806–1878), Alfredas ir Edvardas Matas Römeriai (1848–1900). Čia, pagal architekto Jozepho Poussiero projektą specialiai įrengtose patalpose, 1816–1821 m. veikė masonų ložė Uolusis lietuvis. XIX a. 6-ajame dešimtmetyje Römeriai šiame name įkūrė savo dailės dirbtuves, vadinamąją Römerių akademiją, kurioje tapė ir kiti žymūs to meto dailininkai: Jonas Zenkevičius (1821–1889), Antanas Zaleskis (1824–1885) ir kt.

Römerių namas Pilies ir Literatų g. kampe, Vilniuje.
XIX a. II p. Popierius, pieštukas, 36,2x27.
LMAVB RS, F320-2330/221

Gyvenamasis namas Pilies g. 32 – baroko laikotarpio dviejų aukštų pastatas su atvira arkine kiemo galerija ir renesansiniais rūsiais. XIX a. pradžioje čia veikė filaretų pamėgta kavinė Viktorija. 1887 m. namą įsigijo A. Römerio dėdės Severino žmona Anelė Burbaitė-Römerienė (†1891). Pastaroji 1888 m. jį užrašė dukteriai Marijai Antaninai Viktorijai Römerytei (1847–1939), kuriai pastatas priklausė iki Antrojo pasaulinio karo

Vilniaus kapitulos namo Pilies g. 3 vaizdas iš kiemo pusės.
XIX a. II p. Popierius, pieštukas, 26,5x34,3.
LMAVB RS, F320-830

Namas pastatytas XVI a. pradžioje. Kelis šimtmečius priklausė Vilniaus katedros kapitulai. XVIII a. viduryje ir vėliau ne kartą rekonstruotas. 1958 m. užmūrytas įvažiavimas į kiemą. Statinys turi gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo stilių bruožų. Vertinga renesansinė plano struktūra, unikalūs kiemo fasadų langų puošybos elementai, buvusios arkinės galerijos fragmentai.

Šv. Jurgio prospektas iš Pomarnackių buto Vilniuje.
1884. Popierius, pieštukas, 35,7x27.
LMAVB RS, F320-843

Piešinyje pavaizduota pagrindinės Vilniaus gatvės – Gedimino prospekto, XIX a. vadinto Šv. Jurgio prospektu, atkarpa, esanti šalia Katedros aikštės. Pro medžių lapiją matyti klasicizmo architektūros šedevro Vilniaus arkikatedros bazilikos frontonas ir varpinės bokšto viršūnė.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje ir dalies Katedros vaizdas.
XIX a. II p. Popierius, pieštukas, 23,4x36,7.
LMAVB RS, F320-832

Piešinyje pavaizduota Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje – renesanso ir ankstyvojo baroko rūmai, kuriuos XVI–XVII a. I pusėje buvusios gotikinės pilies vietoje statė ir plėtė Žygimantas Senasis, Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Vazų dinastijos valdovai. XVII a. viduryje, Maskvos caro kariuomenės invazijos į Vilnių metu, rūmai buvo nuniokoti, apgriauti, o 1799–1801 m., netrukus po Abiejų Tautų Respublikos paskutinio padalijimo, Vilniaus civilinio gubernatoriaus iniciatyva išardyti iki pamatų. Nepaisant carinės administracijos pastangų sunaikinti Lietuvos valstybingumo ženklus, rūmai išliko svarbus senosios Lietuvos valstybės simbolis. XIX a. I pusėje buvo sukurta nemažai dailės kūrinių, kuriuose greta Katedros pietinio fasado pavaizduoti tuomet jau nebeegzistavę rūmai. Vieną iš tokių darbų XIX a. antroje pusėje perpiešė A. Römeris.

Bazilijonų vartai Vilniuje (Aušros vartų g. 7b).
1869. Popierius, pieštukas, 31,6x22,7.
LMAVB RS, F320-834

Vartai pastatyti 1761 m. pagal architekto Jono Kristupo Glaubico (Johan Christoph Glaubitz, apie 1700–1767) projektą. Jie yra sudėtingų vėlyvojo baroko formų ir kompozicijos. Tai vienas puošniausių ir didžiausių tokio tipo statinių Lietuvoje. Už šių vartų plyti Bazilijonų vienuolyno teritorija su įstabia XVI amžiaus Švč. Trejybės bažnyčia. Du šimtus metų vienuolynas ir bažnyčia priklausė unitų religinei bendruomenei. XIX a. pradžioje carinė administracija dalį vienuolyno pastatų pavertė kalėjimu. Čia kalėjo Vilniaus universiteto studentai, Filaretų draugijos nariai, daugelis kitų kovotojų už laisvę. Tarp jų – ir A. Römerio tėvas.

Vilniaus bernardinų bažnyčios bokštas.
XIX a. II p. Popierius, sepija, 13x7,4.
LMAVB RS, F320-2330/1

Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčia – vienas didžiausių ir ryškiausių gotikos stiliaus sakralinių pastatų Lietuvoje. Ji, kaip ir šalia esantis Bernardinų vienuolynas, pastatyta XVI a. pradžioje. Pietų pusėje prie šventovės yra prigludęs aštuoniasienis varpinės bokštas ir dvi vėliau pastatytos koplyčios. Varpinė – puošniausia išlikusi Bernardinų bažnyčios dalis. Formų turtingumo įspūdį kuria įvairių nišų ir ažūrinių arkų dermė.

Išganytojo kalnas ir misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia Vilniuje.
XIX a. 7 deš. Popierius, pieštukas, 36x27.
LMAVB RS, F320-267

Piešinyje pavaizduotas baroko stiliaus pastatų ansamblis susiformavo XVIII a. viduryje. Sudėtingo plano kompleksą sudaro Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia, Sanguškų rūmai, Misionierių vienuolyno namas, oficina ir kiti ūkinės paskirties statiniai. Vietą, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionieriai pavadino Išganytojo kalnu. Aukštumoje išsidėstę pastatai, grakštūs šventovės bokštai ir frontonai yra vienas iš raiškiausių miesto panoramos akcentų.

Vilniaus Misionierių vienuolynas ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia.
Vilnius, 1868. Popierius, tušas, plunksnelė, 6,4x10,7.
LMAVB RS, F320-2330/3

Bažnyčia pastatyta 1695–1730 m. Pagal žymaus Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico projektą 1750–1754 m. paaukštinti jos bokštai, 1755–1756 m. pristatytas prieangis. Vienuolyno pastatų kompleksas susiformavo 1739–1751 m., prie buvusių Sanguškų rūmų pristačius naujus masyvius triaukščius korpusus, kurie apjuosė bažnyčią iš šiaurinės pusės. Pietų pusėje, abipus bažnyčios fasado, buvo sumūryti du vienaaukščiai fligeliai – oficina ir ūkinis pastatas. Pirmą kartą Misionierių bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo 1812 m., kuomet čia įsikūrė kariuomenės dalinys. 1839 m. vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas, kuriame kalinti S. Konarskio sukilimo dalyviai. 1844 m. caro įsaku bažnyčia ir vienuolynas uždaryti. 1859 m. vienuolių misionierių pastangomis bažnyčia grąžinta tikintiesiems. XIX a. II pusėje keliskart remontuota. XX a. viduryje vėl uždaryta, 1993 m. perduota Vilniaus vyskupijos kurijai.