|
Būsimasis dailininkas gimė 1832 m. balandžio 16 d. (pagal Julijaus
kalendorių – balandžio 4 d.) Vilniuje Edvardo Jono Römerio (1806–1878)
ir Onos Bialozaraitės-Römerienės (1805–1834) šeimoje. 1834 m. nuo
džiovos mirė jo motina, 1839 m. už anticarinę veiklą į Rusijos gilumą
buvo ištremtas tėvas, tad jį nuo mažumės augino seneliai Rachelė de
Raës-Römerienė (1783–1855) ir Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853) –
turtingas žemvaldys, Vilniaus gubernijos bajorų maršalas, garsios masonų
ložės Uolusis lietuvis meistras. Gyveno kartu su jais Bokšto g.
10 Vilniuje ir Dembinos dvare Trakų apskrityje. Pradinį išsilavinimą
įgijo namuose, 1844 m. privačiai mokėsi piešti pas dailininką Vincentą
Dmachauską (1807–1862). 1845–1850 m. lankė Vilniaus bajorų institutą,
kuriame dailės dalykus dėstė iškilusis Romantizmo epochos tapytojas
Kanutas Ruseckas (1800–1860). Baigęs mokslus, 1850 m. vasarą išvyko pas
tėvą į Vologdos guberniją. 1852 m. grįžo į Lietuvą, toliau lavino
gabumus vadovaujamas dailininko Jono Zenkevičiaus (1825–1888). 1857 m.
kartu su juo išvyko į dvejų metų kelionę po Europos meno centrus.
Aplankė Dresdeną, Leipcigą, Berlyną, Kelną, Briuselį, Ostendę,
Antverpeną, turėjo išsinuomojęs tapybos studijas Paryžiuje ir Romoje.
1859 m. grįžęs į Lietuvą, apsistojo tėvo jam užrašytame Kriaunų dvare
(Rokiškio r.), ten ūkininkavo ir kūrė.
1863-ieji – sukrėtimų ir vertybių perkainojimo metai. Dailininkas buvo
apkaltintas sukilėlių rėmimu, priklausymu slaptoms organizacijoms,
rengusioms pasipriešinimą caro kariuomenei, žandarų ieškomų asmenų
slėpimu ir kitais nusikaltimais, areštuotas ir 1864–1865 m. kalintas
Dinaburgo (dabar – Daugpilis, Latvija) tvirtovėje, jo dvaras
sekvestruotas. Šį tragišką, skausmingų patirčių kupiną laikotarpį
menininkas kiek vėliau aprašė savo atsiminimuose (fragmentai 1912 m.
publikuoti savaitraštyje Tygodnik illustrowany).
1869–1874 m. dailininkas gyveno užsienyje (Prancūzijoje, Šveicarijoje,
Čekijoje, Vokietijoje). Kurį laiką Paryžiuje mokėsi tapybos pas garsų
prancūzų portretistą Leoną Bonnat (1833–1922), o pas Antonį Oleszczyńskį
(1794–1879) – grafikos, nuo 1871 m. studijavo dailę Miuncheno dailės
akademijoje. 1874 m. sugrįžo į Lietuvą, netrukus vedė Vandą
Sulistrovskytę (1853–1944) ir su ja išvyko į povestuvinę kelionę į
Florenciją ir Paryžių. 1875 m. vasarą Vilniuje gimė jų vienturtė duktė
Elena. Nepraėjus nė metams A. Römeris su šeima apsigyveno žmonos dvare
Karolinave (Baltarusija, Pastovių r.), kur, dukters žodžiais tariant,
stengėsi „suderinti menininko pašaukimą ir kūrybą su agronomija, o
keliautojo ir pasaulio piliečio įpročius – su archajiškais kaimynų
dvarininkų papročiais“ (H. Römer-Ochenkowska, Litwa i Ruś, 1913,
z. 7–9, p. 20). Šalia kūrybos, „agronomijos“ ir mandagumo vizitų pas
kaimynus, dailininkas surasdavo laisvą valandėlę ir moksliniams
tyrimams. Domėjosi Lietuvos istorija, etnografija, rinko tautodailės
eksponatus, piešė ir tapė juos, užsiėmė heraldika ir genealogija. 1876
m. tapo Vilniaus dailės kūrinių nuolatinės parodos draugijos
nariu-rėmėju. 1884–1894 m., norėdamas suteikti geresnį išsilavinimą
dukteriai Elenai, gyveno Krokuvoje. Daug kūrė, spaudoje skelbė
straipsnius apie dailę, Vilniaus meno mokyklą, Slucko juostas, Vilniaus
bažnyčių freskas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Nuo 1888 m.
buvo Lenkijos mokslų akademijos Meno istorijos komisijos ir Krokuvos
tapytojų ir skulptorių klubo narys. 1890–1891 m. Dailės mėgėjų draugijos
Krokuvos direkcijos narys. 1893 m. grįžo į Lietuvą, 1895 m. dar kartą
lankėsi Italijoje. 1897 m. sausio 24 d. mirė Karolinave. Palaidotas
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Römerių koplyčioje.
A. Römeris buvo aktyvi, darbšti, universalių interesų asmenybė.
Realistine maniera aliejumi, pastele, akvarele nutapė autoportretų,
artimųjų ir žinomų žmonių portretų, liaudies tipų, peizažų, religinio
turinio paveikslų Obelių, Kamojų, Pinsko bažnyčioms, italų, ispanų
dailininkų paveikslų kopijų. Sukūrė daugybę karikatūrų, piešinių, vario
raižinių, iliustravo savo paties straipsnius. Vienas pirmųjų Lietuvoje
ėmė fiksuoti tautinius kostiumus, piešti lietuviškus kryžius ir
stogastulpius. Rūpinosi kultūros vertybių apsauga, restauravo Stanislovo
Radvilos antkapinį paminklą Vilniaus bernardinų bažnyčioje. Sukūrė
gipsinių ir iš bronzos nulietų medalionų, terakotinių biustų, krucifiksą
Trakų bažnyčios Römerių koplyčiai, kurioje ir pats vėliau atgulė
amžinojo poilsio.
Dailininko rašytinis ir kūrybinis palikimas karų ir socialinių neramumų
metais išsibarstė po įvairias Lietuvos ir užsienio šalių atminties
institucijas, privačius rinkinius. Nemaža jo giminių sukaupto palikimo
dalis atsidūrė Lenkijos muziejuose ir Nacionalinėje bibliotekoje
Varšuvoje. Šeimos dvare Karolinave dailininko žmonos Vandos ir dukters
Elenos Römerytės-Ochenkovskos akylai saugotos vertybės prieš pat Antrąjį
pasaulinį karą – 1935–1937 m. – perduotos tuometinei Valstybinei
Vrublevskių bibliotekai, kurios kolekcijos dabar sudaro Lietuvos mokslų
akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių branduolį. Pokariu A.
Römerio paveikslus, skulptūras, kitas muzealijas iš Bibliotekos perėmė
Lietuvos dailės ir Lietuvos nacionalinis muziejai. Bibliotekoje liko
archyvalijos, daugybė piešinių ir eskizų, tačiau tik pastaraisiais
dešimtmečiais juos pradėta intensyviau tyrinėti. Šioje srityje nemažai
nuveikė istorikas Egidijus Aleksandravičius, dailėtyrininkai Vladas
Drėma, Jolanta Širkaitė, Jolita Mulevičiūtė, Dalia Tarandaitė, Loreta
Šilenkaitė, Vladas Gasiūnas ir kt.
|