Vilniaus Bernardinų kapinės rašytiniuose ir ikonografiniuose šaltiniuose

III. Bernardinų kapinių tyrinėjimai XIX a. II pusėje–XX a. I pusėje
   1. Antanas Lazarovičius
   2. Albertas Liudvikas             Zoštautas
   3. Vaclovas Veitka
   4. Liucijonas Eduardas Uzembla

Literatūros sąrašas

III. 3. VACLOVAS VEITKA (Wacław Wejtko, 1861–1940 Kobryno paviete, Baltarusijoje) – istorikas, Vilniaus centrinio archyvo archyvaras, nuo 1929 m. Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos draugijos mokslui remti komiteto sekretorius, iždininkas. XX a. 4-ajame dešimtmetyje (1932–1937) intensyviai tyrinėjo Vilniaus kapines. Ketino suinventorinti visus Vilniuje amžino poilsio atgulusių žymių asmenų antkapius, tačiau dėl senyvo amžiaus ir pašlijusios sveikatos savo tyrinėjimų nebaigė. 1937 m. balandį, prieš persikeldamas gyventi pas sūnų į Valkaviską, sukauptą medžiagą apie kapines perdavė Valstybinei Vrublevskių bibliotekai. Šiuo metu ji saugoma LMAVB Rankraščių skyriaus Kartotekų kolekcijoje (F28). Tarp kitų V. Veitkos rankraščių į šią kolekciją pateko Bernardinų kapinėse, kolumbariumuose ir koplyčios požemyje palaidotų asmenų sąrašai, epitafijų nuorašai, 1936–1937 m. braižytos kapinių koplyčios požemyje ir kolumbariumuose buvusių palaidojimų schemos, kapinių planai, piešiniai, senųjų Vilniaus kapinių antkapių įrašų nuorašų kartoteka, kurią sudaro per 5 tūkst. kortelių (F28-1). 759 iš jų, remiantis paties V. Veitkos 1937 m. atliktais skaičiavimais, skirtos Bernardinų kapinėms. Šiose kortelėse šalia antkapių įrašų nuorašų pateikiami ir kiti kapų identifikacijai bei lokalizacijai svarbūs duomenys: kvartalų ir kapų numeriai, trumpi paminklų aprašymai, piešinėliai. Kartoteka iki šių dienų išliko nepakitusi, ji yra vertingas istorijos šaltinis, padedantis atsekti per septynis dešimtmečius kapinėse įvykusius pokyčius, atstatyti sunykusius antkapių elementus, atkurti kolumbariumų nišas dengusių paminklinių lentų įrašus.

V. Veitkos dėka šiandien turime galimybę pamatyti unikalią Bernardinų kapinių relikviją – 1806 m. Felicijono Frejendo nutapytą akvarelę Šv. Felicijonas kankinys (F320-1210). Kitoje jos pusėje pieštuku lenkiškai užrašyta, kad 1936 m. rugpjūčio 7 d. ją iš Vilniaus Bernardinų kapinių Frejendų koplytėlės paėmė V. Veitka.

Literatūra: Girininkienė, Paulauskas, 1994, p. 74–75; Vilniaus Bernardinų, p. 399–400; Pajedaitė, 2010, p. 38–39, 41–46.

		1. NEŽINOMAS FOTOGRAFAS Vaclovo Veitkos portretas Vilnius, 1929 m. Fotografija, 13x8,5 cm Kitoje pusėje įrašas lenkų kalba: Wacław Wejtko / Wilno 1929; žemiau kitu braižu užrašyta: Vilniaus archyvaras, / senienų kolekcionierius. LMAVB Retų spaudinių skyrius, Fg.1-1172, l. 1
		2. [Vaclovo Veitkos laiškas Liucijonui Eduardui Uzemblai] Vilnius, 1933 m. sausio 27 d. Lenkų kalba Rankraštis, autografas, popierius, 18,8x16,8 cm LMAVB RS, F151-248, l. 2 Laiškas žymiausiam ir autoritetingiausiam to meto Vilniaus kapinių tyrinėtojui L. E. Uzemblai, kuriame V. Veitka rašo, jog susipažinęs su A. L. Zoštauto, Vladislovo Zahorskio (Władysław Zahorski, 1858–1927) rankraščiais ir literatūra apie Vilniaus kapines pradėjo formuoti žymių žmonių antkapių įrašų nuorašų kartoteką ir jau turi 200 kortelių, teiraujasi, kur saugomas Antano Lazarovičiaus rankraštinis palikimas, prašo pasidalyti turima informacija, medžiaga ir patirtimi tiriant kapines. „Be Pono neapsieisiu, – prasitaria V. Veitka, – nes niekas kitas Vilniuje geriau šio reikalo neišmano“.
		3. [Vaclovo Veitkos laiškas Liudvikui Abramovičiui] Vilnius, 1937 m. balandžio 13 d. Lenkų kalba Rankraštis, autografas, popierius, 26x21,5 cm LMAVB RS, F79-58, l. 33 Šiame Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos draugijos mokslui remti komiteto pirmininkui Liudvikui Abramovičiui (Ludwik Abramowicz, 1879–1939) adresuotame laiške V. Veitka praneša, kad ruošiasi išvykti iš Vilniaus, ir užsimena, jog surinktą medžiagą apie kapines ketina perduoti Vrublevskių bibliotekai (dabar ji saugoma LMAVB Rankraščių skyriaus Kartotekų kolekcijoje, F28). Apie savo sprendimą kapinių tyrinėtojas rašo tokiais žodžiais: „... jaučiuosi senas, ligotas, man būtinas poilsis ir ramybė, o Vilniuje tai neįmanoma, nes mano toks būdas, jog nieko neveikdamas neįstengsiu sėdėti – vėl pradėsiu bastytis po kapines, nors man negalima to daryti, ypač po patirtos operacijos. Baigiu savo darbus, susijusius su kapinėmis ir Pilsudskianos rinkiniu. Viską ketinu perduoti Vrublevskių bibliotekai...“
		4. Kartoteka cmentarzy Wileńskich. Stan z dnia 15 kwietnia 1937 r. Vilnius, 1937 m. balandžio 16 d. Lenkų kalba Rankraštis, autografas, popierius, 35,5x22 cm LMAVB RS, F28-10, l. 2 Tai Vaclovo Veitkos sudarytos žymių žmonių, palaidotų įvairiose Vilniaus kapinėse, antkapių įrašų nuorašų kartotekos kortelių suvestinė. Šis dokumentas parodo, kad per keletą kruopštaus ir sistemingo darbo metų (1932–1937 m.) V. Veitka sukaupė daugiau nei 5 tūkstančius kortelių. 759 iš jų buvo skirtos Bernardinų kapinėms.
		5. [Bernardinų kapinių inauguracinė koplytėlė: piešinys ir memorialinės lentos įrašo nuorašas] Apie 1933–1937 m. Lenkų kalba Piešinys, rankraštis, popierius, 15x17,8 cm LMAVB RS, F28-1, „B“, l. 120r Šioje kortelėje iš garsiosios V. Veitkos kartotekos pavaizduota Bernardinų kapinių įsteigimo atminimo koplytėlė. Ji pastatyta 1849 m. toje kapinių vietoje, kur buvo laikytos pirmosios šv. Mišios, ir yra vienas reikšmingiausių nekropolio istoriją liudijančių statinių. Koplytėlė yra klasicistinių formų, kvadratinio plano, su keturšlaičiu stogu ir virš jo iškilusiu nedideliu bokšteliu su metaline saulute. Kompozicinį statinio pagrindą sudaro keturi masyvūs arkomis sujungti pilioriai. Tarp jų centre įmontuota natūralaus dydžio medinė Nukryžiuotojo skulptūra. Cokolio šiaurinėje dalyje pritvirtinta memorialinė lenta, primenanti, kuriais metais buvo įsteigtos Bernardinų kapinės ir kada pastatyta ši koplytėlė. Literatūra: Małachowicz, 1996a, p. 267; Drėmaitė, Vyšniauskienė, 2010, p. 59–60; Girininkienė, 2010a, p. 145–146.
		6. [Vilniaus universiteto profesoriaus Leono Borovskio antkapinio paminklo piešinys ir epitafijos nuorašas] Apie 1933–1937 m. Lenkų kalba Piešinys, rankraštis, popierius, 15x17,8 cm LMAVB RS, F28-1, „B“, l. 259r Tai viena iš nedaugelio V. Veitkos kartotekos kortelių, kurioje šalia epitafijos nuorašo pateiktas ir antkapio piešinys. Čia matome skulptoriaus Juozapo Horbacevičiaus (Józef Horbacewicz, 1813–1848) XIX a. penktajame dešimtmetyje iš akmens sukurtą, o 1900 m. L. E. Uzemblos pastangomis pagal Jono Arasimovičiaus (Jan Arasimowicz, † 1915) projektą atnaujintą L. Borovskio paminklą. Vienoje jo pusėje įmūryta paminklinė lenta su tradicine mirusiojo vardą, pavardę, gyvenimo datas, darbovietes, apdovanojimus nurodančia epitafija, kitoje – plokštė su profesoriui skirtu garsios lenkų poetės Marijos Konopnickos (Maria Konopnicka, 1842–1910) eilėraščiu. Leonas Borovskis (Leon Borowski, 1784 prie Pinsko – 1846 Vilniuje) – filologas, vienas žymiausių Vilniaus universiteto profesorių, išugdęs didįjį romantiką Adomą Mickevičių ir daugelį kitų žymių XIX a. pirmosios pusės poetų ir prozininkų. 1801–1803 m. studijavo Vilniaus universitete, 1814–1832 m. jame dėstė retoriką, poetiką. 1832–1842 m. Vilniaus dvasinėje akademijoje dėstė homiletiką. Išleido retorikos vadovėlį vidurinėms mokykloms, Vilniaus periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių literatūros, pedagogikos, visuomeninio gyvenimo temomis. Savo moksline ir pedagogine veikla žadino estetinę mintį, parengė dirvą vietiniam romantizmui. Literatūra: Małachowicz, 1996a, p. 321–322; VLE, t. 3, 2003, p. 371; Vilniaus Bernardinų, p. 274–275.
		7. [Muzikui Motiejui Kažinskiui atminti skirtos memorialinės lentos įrašo nuorašas] 1936 m. balandžio 22 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 15x17,8 cm LMAVB RS, F28-1, „K“, l. 118r Šioje kortelėje iš V. Veitkos kartotekos užfiksuotas buvusiam Vilniaus teatro vadovui Motiejui Kažinskiui atminti skirtos memorialinės lentos įrašas. Iš jo galima spręsti, kad marmurinę plokštę 1929 m. vienoje iš rytinio kolumbariumo nišų įmūrijo „tautiečiai“, norėję pagerbti ir įamžinti iškilaus muziko, teatralo atminimą. Šis pavyzdys rodo, kad jau XX a. I pusėje sunykusios kolumbariumų paminklinės lentos būdavo keičiamos kitomis. Naujosios nebūtinai žymėjo įraše minimo asmens palaidojimo vietą, kartais jos buvo pagarbos ir atminimo ženklas. Motiejus Kažinskis (Maciej Każyński, 1763–1823 Vilniuje) – lenkų aktorius, dainininkas, režisierius. 1786–1797 m. vaidino Liublino, Varšuvos teatruose, D. Moravskio (Dominik Morawski) trupėje Gardine, Lvove. 1798 m. su šia trupe atvyko į Vilnių. 1801 m. įkūrė savo trupę, su kuria gastroliavo Minske, Maskvoje, Sankt Peterburge. 1805–1816 m. su nedidele pertrauka (1810–1811) vadovavo Vilniaus teatrui. Statė dramas, vodevilius, melodramas, operas, sukūrė įsimintinų vaidmenų. Literatūra: Girininkienė, Paulauskas, 1994, p. 63; Girininkienė, 2010a, p. 161–162.
		8. [Dailininko Karolio Ripinskio portreto kopija]. Apie 1933–1937 m. Piešinys, popierius, 15x17,8 cm Tekstas apačioje: Karol Rypiński / (z fotografji / na nagrobku). LMAVB RS, F28-1, „RU“, l. 88v Kortelė iš V. Veitkos sudarytos Vilniaus kapinių antkapių įrašų nuorašų kartotekos, kurioje pagal fotografiją, buvusią ant dailininko Karolio Ripinskio paminklo, nupieštas šio menininko portretas. Kadangi nuotrauka neišliko, šiandien apie ją galime spręsti tik iš šios V. Veitkos kopijos. Karolis Ripinskis (Karol Rypiński, 1809 Panemunės parapijoje (Vitebsko gub., dabar greičiausiai Brunava Latvijoje) – 1892 Vilniuje) – dailininkas tapytojas, grafikas. 1825–1831 m. studijavo Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje pas Joną Rustemą. Gyveno Vilniuje, vertėsi privačiomis piešimo pamokomis, dirbo mokytoju vienoje iš Vilniaus gimnazijų. Nutapė nemažai portretų, miniatiūrų, istorinės tematikos drobių, religinių paveikslų Vilniaus Bonifratrų, Bernardinų, Šv. Jokūbo ir Pilypo, Tytuvėnų bažnyčioms. Kūrė piešinius vario raižiniams ir litografijoms, pats litografavo. Bendradarbiavo rengiant spaudai Jono Kazimiero Vilčinskio (Jan Kazimierz Wilczyński, 1806–1885) Vilniaus albumą, išspausdino jame kai kuriuos savo kūrinius. Literatūra: PSB, t. 33, 1991–1992, p. 548–550; Małachowicz, 1996a, p. 352–353; Vilniaus Bernardinų, p. 318–319.
		9. [Karolio Ripinskio antkapinio paminklo piešinys ir įrašo nuorašas] Apie 1933–1937 m. Lenkų kalba Piešinys, rankraštis, popierius, 15x17,8 cm LMAVB RS, F28-1, „RU“, l. 89r Šioje kortelėje iš V. Veitkos kartotekos užfiksuotas dailininko tapytojo, grafiko Karolio Ripinskio paminklas ir jame iškalta epitafija. Šiandien kai kurie antkapio įrašo žodžiai jau sunkiai įskaitomi, tad V. Veitkos atliktas nuorašas padeda juos iššifruoti. Paminklo piešinyje matyti, kaip anksčiau atrodė ant granitinio postamento stovėjęs (dabar nulaužtas) metalinis kryžius. Literatūra: Vilniaus Bernardinų, p. 318–319.
		10. [Dailininko tapytojo Boleslovo Rusecko antkapio piešinys ir įrašo nuorašas] 1936 m. gegužės 19 d. Lenkų kalba Piešinys, rankraštis, popierius, 15x17,8 cm LMAVB RS, F28-1 „Ru“, l. 32r Tai kortelė iš V. Veitkos kartotekos, kurioje pavaizduotas dailininko Boleslovo Rusecko antkapis – tamsiai pilko granito paminklas su kryžiumi. Boleslovas Mykolas Ruseckas (Bolesław Michał Rusiecki, 1824 Romoje – 1913 Vilniuje) – dailininkas tapytojas, kolekcininkas, dailininko Kanuto Rusecko sūnus. Dailės studijas pradėjo pas tėvą namuose, vėliau mokėsi Vilniaus bajorų institute. Studijavo mediciną Sankt Peterburgo universitete. 1843–1850 m. mokėsi Sankt Peterburgo dailės akademijoje. 1858–1861 m. gyveno ir kūrė Romoje. Grįžęs į Lietuvą, daugiausia laiko praleisdavo Vilniuje, kur turėjo nuosavą namą. Nutapė portretų, religinių kompozicijų, peizažų, natiurmortų, etnografinio pobūdžio studijų. Rinko meno kūrinius, archeologinius radinius, kaupė medžiagą apie Vilniaus meno mokyklą. Dalį savo rinkinių testamentu paliko Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Ją likvidavus, dailininko kolekcija, kūrybinis ir rankraštinis palikimas išsibarstė po įvairias įstaigas. Nemažai jo kūrinių šiuo metu saugoma Lietuvos dailės muziejuje ir LMAVB Rankraštyne (F320). Literatūra: PSB, t. 33, 1991, p. 126–127; Małachowicz, 1996a, p. 349; Vilniaus Bernardinų, p. 385–386.
		11. [Frejendų (Freyendów) koplytėlės-mauzoliejaus paminklinės lentos įrašo nuorašas] 1936 m. liepos 2 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 15x17,8 cm LMAVB RS, F28-1, „F“, l. 62 Klasicistinės architektūros Frejendų šeimos koplytėlė-mauzoliejus pastatyta 1828 m. Ši data ir fundatorių – Felicijono ir Katerinos Frejendų – vardai iškalti jos šiaurinėje sienoje įmūrytoje paminklinėje lentoje. Kol kas apie fundatorius nedaug ką galima pasakyti. Yra pagrindo manyti, kad F. Frejendas buvo Vilniaus meno mokyklos profesoriaus J. Rustemo mokinys. Neatrodo, kad jis palaidotas savo funduotoje koplytėlėje: paminklinėje lentoje iškaltos tik jo mažamečio sūnaus ir žmonos mirties datos, o jo mirties datai įrašyti numatyta vieta taip ir liko tuščia. Šioje kortelėje iš V. Veitkos sudarytos kartotekos šalia Frejendų koplytėlės epitafijų nuorašų pateiktas trumpas jos aprašymas. Minima, kad tuo metu koplytėlėje buvo altorėlis su Nukryžiuotuoju, kairėje jo pusėje – litografija, vaizduojanti šv. Kotryną, o dešinėje – sunykęs paveikslėlis. Turint omenyje, kad koplytėlės interjeras iki mūsų dienų neišliko, ši informacija įgyja ypatingą vertę. Literatūra: Małachowicz, 1996a, p. 284–285; Janonienė, 1999, p. 271.
		12. FELICIJONAS FREJENDAS Šv. Felicijonas kankinys 1806 m. Akvarelė, guašas, tušas, popierius, 27,5x18,7 cm Signuota apačioje, centre: Delineavit Felicianus Freyend / A. 1806. Tekstas akvarelės apačioje: S. Felicianus, M. / Sub Diocletiano Imper. in odium fidei Christianae Romae / palsus, nunc Corpus ejus, quod a Clemente XI SSmo Papa / Illustrissimo Domino Christophoro Comiti in Bakszty Zawisza / Palatino Minscensi dono erat oblatum Ao 1700, miraculis claret Minsci / in M D L, in Eclesia PP. Soc. Jesu. Kitoje pusėje įrašas pieštuku: Z kapliczki grobowej Freyendów na cmentarzu Bernardynów w Wilnie 7.VIII.1936 wybrał Wacław Wejtko. LMAVB RS, F320-1210, l. 1 Šioje Felicijono Frejendo akvarelėje pavaizduotas šventasis kankinys Felicijonas – krikščionybės gynėjas ir skelbėjas, manoma, gyvenęs Romoje III a. Šventasis su romėnų kario apranga sėdi ant debesies. Jam iš kairės įkomponuotas angelas, tiesiantis karūną. Apačioje nutapyta Minsko Jėzuitų bažnyčia (dabar Arkikatedra), kurioje anksčiau saugotos šv. Felicijono relikvijos. Sprendžiant pagal siužetą, komponavimo pobūdį, ši akvarelė nėra originalus kūrinys, o XVIII a. raižinio ar paveikslo kopija. Vis dėlto tai nė kiek nesumažina jos istorinės, ikonografinės vertės. Ji nutapyta 1806 m. – ketveriais metais anksčiau, nei buvo įkurtos Bernardinų kapinės – ir yra seniausias parodos eksponatas. Ilgus dešimtmečius akvarelė puošė jos autoriaus Felicijono Frejendo šeimos koplytėlę šiose kapinėse. 1936 m. rugpjūtį čia ją surado ir išsaugojo kapinių tyrinėtojas V. Veitka. Literatūra: Pajedaitė, 2010, p. 44–46.
		13. Cmentarz po-Bernardyński. Nagrobek Szybakowskich Adama i Heleny Apie 1933–1937 m. Lenkų kalba Piešinys, popierius, 20,2x14 cm LMAVB RS, F28-8, l. 25r Piešinyje pavaizduotas lenkų kariuomenės karininkui Adomui Šibakovskiui (Adam Szybakowski, 1777–1856) ir jo žmonai Elenai (†1836) atminti skirtas neogotikinis paminklas – ant granitinio postamento pastatyta gotikos stiliaus koplytėlės formas primenanti balto marmuro plokštė, kurioje iškalta Švč. Trejybės scena. Šį gražų, dydžiu ir forma iš kitų išsiskiriantį Šibakovskių šeimos atminimo ženklą, sukūrė skulptorius Juozapas Kozlovskis (Józef Kozłowski, 1814–1863). Piešinys pieštas iš natūros, paskubomis, todėl nėra itin tikslus. Vis dėlto jame galima atpažinti visus svarbiausius paminklo elementus. Literatūra: Drėmaitė, Vyšniauskienė, 2010, p. 86, 92; Pajedaitė, 2010, p. 42–43.
		14. Plan cmentarza po-Bernardyńskiego w Wilnie 1937 m. Lenkų kalba Akvarelė, brėžinys, popierius, 22x35,7 cm LMAVB RS, F28-8, l. 16r Tai 1937 m. V. Veitkos sudarytas Bernardinų kapinių planas, kuriame schematiškai pavaizduota koplyčia su kolumbariumais, sargo namelis, kapinių įsteigimo atminimo koplytėlė ir pažymėtos kelios dešimtys (30) žymių vilniečių palaidojimo vietų. Tam, kad būtų lengviau surasti jų kapus, V. Veitka kapinių teritoriją padalijo kvartalais, kuriuos pažymėjo didžiosiomis raidėmis A, B, C, D, E, F, G, H ir nuspalvino žalia ir mėlyna spalvomis. Pastarąja spalva išryškintas plotas, kuriame tyrinėtojas jau buvo nurašęs visų paminklų įrašus savajai kartotekai.
		15. Fasada cmentarnej kaplicy na cmentarzu Bernardyńskim... Plan podziemia cmentarnej kaplicy Vilnius, 1936 m. liepos 13 d. Lenkų kalba Brėžinys, popierius, 35,5x22,3 cm LMAVB RS, F28-9, l. 12r Tai 1936 m. liepos 13 d. Vaclovo Veitkos sudaryta Bernardinų kapinių koplyčios fasade įrengtų paminklinių lentų išsidėstymo schema ir požemio planas. Iš brėžinių matyti, kad koplyčios išorėje (prie durų į koplyčią ir į požemį) tuomet buvo 11, o požemio kolumbariume – 26 paminklinės lentos. Požemio plane raidėmis a ir b pažymėtos dar dvi antkapinės plokštės, gulėjusios ant žemės.
		16. Cmentarz po Bernardyński w Wilnie. Kaplica cmentarna Vilnius, 1937 m. kovo 1 d. Lenkų, lotynų kalbomis Rankraštis, popierius, 35,5x22 cm LMAVB RS, F28-9, l. 1–4 Šiame V. Veitkos rankraštyje pateikiami Vilniaus Bernardinų kapinių koplyčios išorėje ir požemyje įrengtų paminklinių lentų įrašų nuorašai su trumpais autoriaus komentarais. Iki mūsų dienų išliko tik nedidelė dalis koplyčioje buvusių paminklinių lentų, jose iškaltos ar išraižytos epitafijos bėgant metams darosi vis sunkiau įskaitomos. Tad šis daugiau nei prieš septynis dešimtmečius rašytas dokumentas yra nepaprastai svarbus istorijos šaltinis, padedantis atsekti bėgant laikui įvykusius pokyčius ir sudarantis galimybes atkurti sunykusias epitafijas.
		17. Cmentarz po Bernardyński w Wilnie. I. Katakumby Vilnius, 1937 m. vasario 28 d. Lenkų, lotynų, prancūzų kalbomis Rankraštis, popierius, 35,5x22 cm LMAVB RS, F28-9, l. 5–9 Čia pateikiami visų XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Vilniaus Bernardinų kapinių kolumbariumuose buvusių paminklinių lentų įrašų nuorašai su trumpais V. Veitkos komentarais. Šiandien tai yra vienas svarbiausių ir patikimiausių kolumbariumų tyrimų šaltinių. Literatūra: Girininkienė, 2010 a, p. 149–166.
		18. Katakumby na cmentarzu Bernardyńskim Vilnius, 1937 m. sausio 17 d. Lenkų kalba Brėžinys, popierius, 22,3x35,5 cm LMAVB RS, F28-9, l. 13r Tai 1937 m. pradžioje Vaclovo Veitkos sudaryta Bernardinų kapinių kolumbariumų schema, padedanti susidaryti vaizdą, kaip šie statiniai atrodė likus dešimčiai metų iki jų nugriovimo. Koplyčios kairėje pusėje buvęs (vakarinis) kolumbariumas schemoje pažymėtas raide a, dešinysis (rytinis) – raide b. Romėniški skaičiai žymi kolumbariumo aukšto numerį, o arabiški – nišos numerį aukšte. Tušti kvadratukai rodo, jog tuo metu šiose nišose nei karstų, nei paminklinių lentų nebebuvo. Kvadratuke įrašyta didžioji raidė atitinka palaidoto asmens pavardės pirmąją raidę. Įstrižais brūkšniais perbraukta raidė rodo, jog paminklinės lentos įrašas buvo sunkiai įskaitomas. Literatūra: Girininkienė, 2010a, p. 150, 152.