Pratarmė
I. Vilniaus Bernardinų kapinių įkūrimas ir raida
II. Laidojimo dokumentacija
III. Bernardinų kapinių tyrinėjimai XIX a. II pusėje–XX a. I
pusėje
1. Antanas Lazarovičius
2. Albertas Liudvikas Zoštautas
3. Vaclovas Veitka
4. Liucijonas Eduardas Uzembla
Literatūros sąrašas
|
II. Laidojimo dokumentacija
Bernardinų kapinės yra vienas seniausių ir gražiausių Vilniaus
nekropolių, kuriame tarsi veidrodyje atsispindi dviejų praėjusių
šimtmečių visuomenės gyvenimas ir papročiai. Čia palaidota daug iškilių
mokslininkų, kultūros, meno ir visuomenės veikėjų, aukšto rango
dvasininkų: Vilniaus universiteto profesoriai Jonas Znoska (Jan Znosko,
1772–1833), Stanislovas Bonifacas Jundzilas (Stanisław Bonifacy Jundziłł,
1761–1847), Juozapas Jundzilas (Józef Jundziłł, 1794–1877), dailininkai
Kanutas Ruseckas (Kanuty Rusiecki, 1800–1860), Boleslovas Mykolas
Ruseckas (Bolesław Michał Rusiecki, 1824–1913), Aleksandras Slendzinskis
(Aleksander Sleńdziński, 1803–1878), Vincentas Slendzinskis (Wincenty
Sleńdziński, 1837–1909), Konstantinas Kukevičius (Konstanty Kukiewicz,
1818–1840), fotografai Stanislovas Filibertas Fleury (Stanisław Filibert
Fleury, 1858–1915) bei Juozapas Čechavičius (Józef Czechowicz,
1818–1888), unitų vyskupas Adrianas Holovnia (Adryan Hołownia,
1750–1831), Vilniaus kapinių tyrinėtojai, kolekcininkai Albertas
Liudvikas Zoštautas, Liucijonas Eduardas Uzembla. Šių ir daugelio kitų
atgulusių amžino poilsio vilniečių pavardes galima aptikti ne tik ant
išlikusių antkapinių paminklų, bet ir įvairiuose laidojimo dokumentuose.
Tarp jų – Vilniaus policijos išduoti leidimai laidoti, metrikų knygos,
jų išrašai, raštai dėl duomenų apie mirusiuosius pateikimo, Bernardinų
vienuolyno pajamų ir išlaidų registracijos knygos, kuriose vienuoliai
fiksavo rinkliavas iš miestiečių už įvairias jiems suteiktas paslaugas
ir laidotuvėms organizuoti skirtas lėšas. Visi šie dokumentai – svarbūs
rašytiniai šaltiniai, suteikiantys daug vertingos informacijos apie
senojo Vilniaus gyventojus ir jų laidojimo tradicijas.
|
1.
Bilet pogrzebowyVilnius, 1833 m. balandžio 13
d.
Lenkų kalba
Spausdintas formuliaras, užpildytas ranka, popierius, 16,5x20,5 cm
Su Vilniaus miesto policijos 3-iojo skyriaus antspaudu ir pareigūnų
parašais
LMAVB RS, F312-4, l. 85
Vilniaus policijos išduotas leidimas Bernardinų kapinėse laidoti
Vilniaus universiteto profesorių, ekonomistą, filosofą Joną Znoską.
Dokumente įrašyta, jog profesorius mirė „nuo senatvės“, sulaukęs 60-ies
metų. Šiandien toks mirties priežasties įvardijimas skamba neįprastai,
tačiau anuomet asmenims, perkopusiems šešiasdešimtmetį, diagnozė „nuo
senatvės“ taikyta gana dažnai. Leidimo apačioje kita ranka (veikiausiai
kunigo) pažymėta, kad J. Znoska, neatlikęs išpažinties, mirė 1833 m.
balandžio 12 d. (senuoju stiliumi), o kapinėse atgulė šio mėnesio 15 d.
Jonas Znoska (Jan Znosko, 1772 Vilniuje – 1833 Vilniuje) – pirmasis
Vilniaus universiteto ekonomikos profesorius. 1794 m. baigė Vilniaus
universitetą, mokytojavo Gardine. 1802–1804 m. Vilniaus universitete
dėstė logiką, filosofiją, 1810–1823 m. politinę ekonomiką. 1827–1832 m.
buvo Politinių ir moralinių mokslų fakulteto dekanas.
Literatūra: Vilniaus Bernardinų, p. 398. |
|
2.
Билетъ Vilnius, 1840 m. kovo 6 d.
Rusų, lenkų kalbomis
Spausdintas formuliaras, užpildytas ranka, popierius, 11x18,5 cm
Su Vilniaus miesto policijos 3-iojo skyriaus antspaudu ir pareigūnų
parašais
LMAVB RS, F312-10, l. 131
Vilniaus policijos išduotas leidimas laidoti dailininką tapytoją,
grafiką Konstantiną Kukevičių. Literatūroje paprastai nurodoma, kad
dailininkas mirė 1840 m. kovo 3 d. (senuoju stiliumi). Šio dokumento
apačioje esantis kunigo prierašas verčia tuo suabejoti. Čia pažymėta,
kad K. Kukevičius mirė kovo 5 d., o palaidotas kovo 7 d. Jo gyvybę
pasiglemžė džiova.
Konstantinas Kukevičius (Konstanty Kukiewicz, 1818 Vilniuje – 1840
Verkiuose) – vienas iškiliausių XIX a. I pusės Lietuvos dailininkų.
Tapybą studijavo Vilniaus universitete pas Joną Rustemą (Jan Rustem,
1762–1835). 1835–1839 m. laisvojo klausytojo teisėmis tęsė studijas
Peterburgo dailės akademijoje. Čia nutapė kelis paveikslus, už kuriuos
buvo apdovanotas sidabro ir aukso medaliais. Po studijų grįžo į Lietuvą.
Tapė Verkių dvaro vaizdus ir interjerus, kūrė piešinius (poeto Juozo
Kristalevičiaus (Józefat Krysztalewicz, apie 1787–1840) portretas) ir
litografijas, kuriose vaizdavo vargingų miestelėnų, amatininkų, smulkių
pirklių buitį, gatvės gyvenimą. Dailininko darbų yra Lietuvos ir Rusijos
muziejuose.
Literatūra: VLE, 2007, t. 11, p. 204; Vilniaus
Bernardinų, p. 273, 562. |
|
3.
Погребательный билетъVilnius, 1860 m. rugpjūčio
22 d.
Rusų, lenkų kalbomis
Rankraštis, popierius, 17x22 cm
Su Vilniaus miesto policijos 3-iojo skyriaus antspaudu ir pareigūnų
parašais
LMAVB RS, F318-31367, l. 10
Vilniaus policijos išduotas leidimas laidoti dailininką tapytoją,
Vilniaus bajorų instituto mokytoją Kanutą Rusecką. Šiame dokumente
nurodydami mirusiojo amžių policijos pareigūnai suklydo. Čia įrašyta,
kad jis mirė rugpjūčio 21 d., sulaukęs 62 metų. Yra žinoma, kad
dailininkas gimė 1800 m. vasario 10 d. (pagal senąjį kalendorių), tad
1860 m. jam buvo tik 60 metų. Tokių klaidų laidojimo dokumentuose
pasitaiko gana dažnai, nes mirusiojo amžius būdavo nustatomas remiantis
velionio artimųjų, giminių liudijimais.
Kanutas Ruseckas (Kanuty Rusiecki, 1800 Stebėkių k. (Panevėžio r.) –
1860 Vilniuje) – vienas žymiausių ir produktyviausių Vilniaus meno
mokyklos atstovų. Nuo 1816 m. studijavo Vilniaus universiteto Teisės, o
vėliau Fizikos ir matematikos fakultete. 1818 m. perėjo į Literatūros ir
laisvųjų menų fakultetą, kur tapybos mokėsi pas J. Rustemą, grafikos pas
Juozapą Saundersą (Józef Saunders, 1773–1845), skulptūros pas Kazimierą
Jelskį (Kazimierz Jelski, 1782–1867). 1820 m. debiutavo pirmojoje dailės
parodoje Vilniuje. Kaip vienam gabiausių Universiteto absolventų jam
buvo paskirta stipendija studijoms užsienyje. 1821 m. išvyko į Paryžių
ir Romą. Tobulinosi Romos Šv. Luko akademijoje, vadovavo savo krašto
dailininkų kolonijai, buvo pirmosios tautinės romantizmo meno programos
bendraautoris. 1831 m. grįžo į Lietuvą. Čia visą laiką turėjo privačių
mokinių, daug dirbo pagal privačius ir konfesinius užsakymus. Nuo 1834
m. dėstė piešimą Vilniaus bajorų institute. Nutapė daugybę portretų,
peizažų, buitinio žanro drobių ir nacionalinių tipų paveikslų,
mitologinės ir religinės tematikos kūrinių. Dekoravo Aušros vartų
koplyčios vidų ir restauravo Dievo Motinos paveikslą.
Literatūra: Drėma, 1996, p. 13, 235; Lietuvos
dailės, p. 228–231. |
|
4.
Pierwszy wypis aktu notarjalnego, zeznanego przed Władysławem
Hołownią, notarjuszem przy wydziale hipotecznym sądu okręgowego w Wilnie
Vilnius, 1928 m. vasario 8 d.
Lenkų kalba
Rankraštis, popierius, 36,5x22,8 cm
Su notaro Vladislovo Holovnios parašu ir antspaudu bei 1943 m. vasario
10 d. žyma, kad Vilniaus notaro B. Stadzevičiaus kontoroje buvo
paliudytas šio dokumento vertimas į lietuvių kalbą
LMAVB RS, F151-8, l. 1
Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus notaro Vladislovo
Holovnios (Władysław Hołownia) surašyto notarinio akto – Liucijono
Eduardo Uzemblos testamento – pirmasis išrašas. Iš šio dokumento
aiškėja, kad L. E. Uzembla norėjo būti palaidotas Bernardinų kapinėse.
Savo paskutinę valią jis išsakė tokiais žodžiais: „... įpareigoju savo
žmoną Mariją nors neprašmatniai, vienok atitinkamai mano padėčiai,
palaidoti mano palaikus Bernardinų kapinėse, šalia mano tėvų kapo, be
to, pastatyti ant mano kapo nors nebrangų paminklą“. Šiuo metu nebėra
jokios L. E. Uzemblos kapo žymės. Buvęs medinis kryžius neišliko.
Literatūra: Vilniaus Bernardinų, p. 264–266.
|
|
5.
Leidimas lavonui palaidoti Vilnius, 1942 m.
gruodžio 14 d.
Lietuvių kalba
Kanceliarinis blankas, užpildytas ranka, popierius, 12x16,5 cm
Su Vilniaus miesto burmistro antspaudu
LMAVB RS, F151-1, l. 3
Vilniaus miesto metrikacijos apylinkės vedėjo išduotas leidimas
laidoti kultūros darbuotoją, kraštotyrininką, literatą Liucijoną Eduardą
Uzemblą. Pažymima, kad jis mirė 1942 m. gruodžio 12 d. 7 valandą 30 min.
Vilniuje ir jį palaidoti nėra kliūčių. Taip pat nurodoma jo gimimo data
– 1864 m. vasario 11 d., tėvo vardas, adresas. Dokumente neįvardyta
velionio amžinojo poilsio vieta, tačiau yra žinoma, jog jis palaidotas
Bernardinų kapinėse.
Literatūra: Vilniaus Bernardinų, p. 264–266. |
|
6.
Księga 2ga metryk pogrzebowych kongregacyi
katolicko-niemieckiey przy kościele Śtey Anny XX Bernardynów
wileńskich od roku 1827 julij 6 dnia
Vilnius, 1827–1848 m.
Lenkų kalba
Rankraštinė knyga, popierius, 34x21 cm
Įrišas: kartonas, marmurinis popierius, odos nugarėlė ir knygos
kampučiai
LMAVB RS, F318-3036, 18 l.
Vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacijos prie Vilniaus Šv. Onos
bažnyčios 1827–1848 m. mirties metrikų knyga, kurioje užfiksuota nemažai
duomenų apie šios kongregacijos narius: nurodomas jų amžius, mirties
datos, buvusios pareigos, mirties priežastys ir aplinkybės, parapija,
kuriai priklausė, policijos išduoto leidimo laidoti numeris, išvardijami
likusių gyvų šeimos narių vardai, atskiroje skiltyje pažymima mirusiojo
laidojimo vieta ir laikas. Iš šių įrašų matyti, kad absoliuti
kongregacijos narių dauguma buvo palaidota Bernardinų kapinėse.
|
|
7.
Метрическая книга Виленской Святой Анны немецкого сословия римско
католической приходской церкви о умершихъ съ 26 числа
месяца января 1849 года. Часть третья
Vilnius, 1849–1915 m.
Rusų kalba
Rankraštinė knyga, popierius, 35x22 cm
Įrišimas: kartonas, marmurinis popierius, rudos odos nugarėlė
LMAVB RS, F318-9827, 48 l.
Vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacijos prie Vilniaus Šv.
Onos bažnyčios 1849–1915 m. mirties metrikų knyga. Vienas paskutiniųjų
jos įrašų (l. 47v) liudija apie žymaus fotografo Stanislovo Filiberto
Fleury mirtį.
Stanislovas Filibertas Fleury (Stanisław Filibert Fleury, 1858
Pupojuose (prie Vilniaus) – 1915 Vilniuje) – dailininkas tapytojas,
fotografas, vienas stereoskopinės fotografijos pradininkų Lietuvoje.
1869–1873 m. mokėsi Vilniaus 2-ojoje berniukų gimnazijoje, tačiau jos
nebaigė dėl sunkių materialinių sąlygų. 1874–1878 m. dailės mokėsi Ivano
Trutnevo (1827–1912) vadovaujamoje Vilniaus piešimo mokykloje,
fotografijos – Aleksandro Vladislovo Štrauso (Aleksander Władysław
Strauss, 1834–1896) ateljė. 1884 m. Vilniuje su kitais įsteigė
fotoateljė, 1892–1915 m. buvo jos savininkas. Fotografavo įvairius
žmones, miesto vaizdus, turgus, muges, architektūros paminklus,
sakralinės dailės kūrinius, archeologinius radinius. 1904 m. įkūrė
pirmąją cinkografijos įmonę ir 1905 m. pagamino pirmąsias Lietuvoje
cinkografines klišes. Nuo 1908 m. buvo Vilniaus dailės draugijos narys,
1909–1913 m. dalyvavo šios draugijos rengtose parodose. Sukūrė daug
peizažų, Vilniaus ir jo apylinkių vaizdų, eskizų ir etiudų. Kartkartėmis
dekoruodavo interjerus, inscenizuodavo vadinamuosius gyvuosius
paveikslus.
Literatūra: VLE, t. 6, 2004, p. 148; Vilniaus
Bernardinų, p. 236–238. |
|
8.
Liber mortuorum ecclesiae ... S. Casimiri P. R. Polonia anno 1814 die
14 mensis septembris comparatus... 1814–1821 m.
Lotynų kalba
Rankraštinė knyga, popierius, 34x22 cm
Proveniencija: ant nugarėlės priklijuoti 4 popieriaus lapeliai, kuriuose
lenkų ir rusų kalbomis įrašytas knygos pavadinimas ir senieji
inventoriniai numeriai – N.112; 35a.
Įrišas: kartonas, marmurinis popierius, rudos odos nugarėlė, knygos
kampučiai, raišteliai
LMAVB RS, F318-10828, 12 l.
Jau nuo XIX a. antrojo dešimtmečio Bernardinų kapinėse buvo laidojami
ne tik Šv. Martyno kongregacijos nariai ar Bernardinų parapijos
parapijiečiai, bet ir kai kurie gretimose parapijose (Šv. Kazimiero, Šv.
Jono) gyvenę miestiečiai. Apie tai byloja ši Vilniaus Šv. Kazimiero
bažnyčios mirties metrikų knyga, kurioje suregistruoti Bernardinų ir
kitose (Rasų, Šv. Stepono) kapinėse amžinojo poilsio atgulę Šv.
Kazimiero parapijos parapijiečiai. |
|
9.
[Bernardinų kapinėse palaidoto Michailo Chalupos mirties metrikų išrašas
iš Bernardinų bažnyčios metrikų knygų] Vilnius, 1817
m. spalio 10 d.
Lotynų kalba
Rankraštis, popierius, 35x21,5 cm
Su Vilniaus Bernardinų bažnyčios antspaudu ir vienuolio parašu: Fr.
Hieronymus Sydabrowicz Proveniencija: Ex collectione / Alberti /
Zasztowt [antspaudas]
LMAVB RS, F273-47, l. 1
Bernardinų bažnyčios prefektas šiuo dokumentu paliudija, kad mirties
metrikų knygoje yra įrašas apie Michailo Chalupos (Michael Chalupy,
1776–1816) mirtį. Pažymima, jog šis asmuo mirė 1816 m. birželio 17 d.
sulaukęs 40-ies metų, ir yra palaidotas Bernardinų kapinėse Užupyje. Tai
vienas ankstyviausių išlikusių tokio pobūdžio dokumentų pavyzdžių,
anksčiau priklausęs vilniečio senienų kolekcininko Alberto Liudviko
Zoštauto kolekcijai. |
|
10.
[Vilniaus policijos 2-ojo skyriaus viršininko raštas Vilniaus Šv. Onos
bažnyčios klebonui dėl Bernardinų kapinėse palaidoto Austrijos piliečio
Wenzelio Angelio (1852–1910) mirties metrikų išrašo atsiuntimo]
Vilnius, 1910 m. kovo 4 d.
Rusų kalba
Rankraštis, popierius, 22,3x18 cm
LMAVB RS, F318-36995, l. 2
Įdomios ir vertingos informacijos apie Bernardinų kapinėse palaidotus
žmones galima aptikti Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčių korespondencijoje.
Įvairių valdžios institucijų ir privačių asmenų prašymu gana dažnai
būdavo daromi išrašai iš mirties metrikų knygų, tikslinamos datos ar
palaidojimo vieta. Šiandien tokie išrašai ir paklausimai yra vertingi
kapinių tyrinėjimų šaltiniai. |
|
11.
[Juozapo Zavadzkio spaustuvėje išspausdintas pranešimas apie dailininko
tapytojo Vincento Slendzinskio mirtį ir laidotuves]
Vilnius, 1909 m.
rugpjūčio 7 d.
Lenkų kalba
Spaudinys, popierius, 21x13,5 cm
Tekstas apačioje centre: DRUK JÓZEFA ZAWADZKIEGO W WILNIE.
LMAVB RS, F151-1868, l. 5
XIX–XX a. pirmoje pusėje apie privilegijuotųjų luomų miestiečių mirtį
neretai būdavo skelbiama laikraščiuose arba specialioje spaudoje.
Liūdinti šeima, giminės ar buvę kolegos pranešdavo visuomenei apie
velionio mirtį, kviesdavo draugus ir pažįstamus palydėti jį į paskutinę
kelionę. Vienas tokių pranešimų pavyzdžių – Juozapo Zavadzkio (Józef
Zawadzki, 1781–1838) spaustuvėje išspausdintas specialus informacinis
lapelis apie dailininko tapytojo Vincento Slendzinskio (Wincenty
Slendziński, 1837–1909) mirtį ir laidotuves. Čia skaitome: „Šviesaus
atminimo dailininkas tapytojas Vincentas Slendzinskis po sunkios ir
ilgos ligos mirė 1909 m. rugpjūčio 6 d., sulaukęs 72 metų. Liūdinti
žmona ir vaikai informuoja gimines, draugus ir pažįstamus, kad karstas
iš namų Chivinskos g. 26 į Bernardinų kapines bus išnešamas penktadienį,
rugpjūčio 7 d., 5 valandą po pietų, o gedulingos pamaldos ir laidotuvės
įvyks šeštadienį, rugpjūčio 8 d., 9 valandą 30 min. iš ryto. Ramybė jo
sielai!“
Literatūra: Pugačiauskas, 2010, p. 126. |
|
|
|
12.
Elenchus
fratrum mortuorum cura magistri novitiorum R. P[at]r[i]s
Camilli Hryniewicz, labore autem fratrum novitiorum f[rat]ris
Titi Dowgird et f[rat]ris Stanislai Bukowski anno Domini 1861
mensis martii 24 die diligenter conscriptus
Vilnius, 1861 m. kovo 24 d. Yra vėlesnių įrašų
Lotynų kalba
Rankraštinė knyga, popierius, 34,5x21,5 cm
Įrišas: kartonas, tamsi ruda oda, spaudimas, auksavimas. Abu kietviršiai
apipavidalinti vienodai. Jų centre įspausta stačiakampė plokštelė,
kurioje pavaizduotas kryžius. Pakraščiai dekoruoti auksuotais
linijiniais ir ornamentiniais įspaudais. Nugarėlė ryšiais padalinta į 6
segmentus, puoštus auksiniais ornamentais. Antrajame viršutiniame
segmente įspaustas įrašas: MORTUORUM. Vidinė kietviršių pusė ir
priešlapiai mėlyno marmurinio popieriaus.
Proveniencija: B-1-pr.; Rkp 96 / IV B-ka Wróblewskich [įrašai]; Biblioteka Wróblewskich. / Lit. Rkp. / No 96 / Dział IV [lipdė].
LMAVB RS, F9-96, 205 l.
Šioje gražiai apipavidalintoje knygoje suregistruoti visi 1671–1895
metais amžinybėn išėję Lietuvos bernardinų provincijos vienuoliai:
nurodytas kiekvieno iš jų vardas, pavardė, pareigos, mirties data ir
vieta. Duomenų apie palaidojimo vietą, deja, nepateikta. Vis dėlto
Vilniuje po 1810 m. mirę vienuoliai veikiausiai palaidoti ne kur kitur,
o Bernardinų kapinėse. Yra žinoma, kad čia amžinojo poilsio atgulė
Vilniaus Bernardinų konvento kustodai Antanas Butkevičius (Antoni
Butkiewicz, 1787–1839) ir Julijonas Sirunavičius (Juljan Syrunowicz,
apie 1825–1885), taip pat paskutinis iš Vilniaus bernardinų (po
vienuolyno uždarymo 1864 m.) – kunigas Antanas Kondratas (Antoni Kondrat,
1801–1895). Pastarojo kunigo mirties data šioje knygoje, atrodo, yra
nurodyta netiksliai. Jo paminklinėje lentoje iškalti ne 1894-ieji, kaip
čia įrašyta, o 1895-ieji metai.
Literatūra: Pajedaitė, 2010, p. 33–34; Girininkienė, 2010a, p. 181, 188.
|
|
13.
Liber 3tius historiae domus PP. Bernardinorum in conventu Vilnensi
describi inchoatus anno Domini 1795 Vilnius,
1795–1836 m.
Lotynų, lenkų kalbomis
Rankraštinė knyga, popierius, 35,5x21 cm
Proveniencija: Armar.16; PP Bernardin. Vilnens. N12 [įrašai].
Įrišas: kartonas, gėlių ornamentu dekoruotas rusvas popierius; rudos
odos nugarėlė ir knygos kampučiai.
LMAVB RS, F43-20813, 111 l.
Tai Vilniaus Bernardinų konvento dienynas – savotiška svarbiausių
dienos įvykių kronika, kurioje ypač daug vietos skirta laidotuvių
aprašymams. Iš jų galima spręsti apie laidotuvių apeigas, trukmę,
palaidojimo vietos ir iškilmių pobūdžio santykį su mirusiojo socialine
padėtimi. Knygoje gana plačiai aprašytos vienuolio F. Gžybovskio (F.
Grzybowski) laidotuvės (l. 104r). Sužinome, kad jis mirė nuo senatvės
1835 m. spalio 15 d. anksti ryte ir buvo pašarvotas Šv. Onos bažnyčioje.
Čia giedotos psalmės, 5 valandą vakaro jo palaikai perkelti į „Didžiąją“
(Bernardinų) bažnyčią, kur, vadovaujant „vokiečių kunigui“, skambėjo
mišparai. Ankstyvą kitos dienos rytą karmelitai, pranciškonai ir
dominikonai paeiliui giedojo egzekvijas, o bernardinai laikė Šv. Mišias.
Vėliau velionis palydėtas į kapines. Knygoje pasitaiko įrašų, kuriuose
palaidojimo vieta nurodoma tiksliau: 1835 m. rugsėjo 12 d. pažymėta, kad
jaunas studentas Antonis Šklenikas (Antoni Szklennik) amžinojo poilsio
atgulė Bernardinų kapinių rytiniame kolumbariume (l. 102r).
Literatūra: Pugačiauskas, 2010, p. 134–135. |
|
14.
KANUTAS RUSECKAS
Vaitiekaus Puslovskio Castrum Doloris Vilniaus Bernardinų
bažnyčioje[Vilnius, 1844 m.]
Akvarelė, popierius, 17x10 cm
Iš Kanuto Rusecko eskizų albumėlio
LMAVB RS, F320-55, l. 49r
Šioje iškilaus dailininko K. Rusecko akvarelėje pavaizduotas 1844 m.
gruodį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje įrengtas Vaitiekaus Puslovskio (Wojciech
Pusłowski) Castrum Doloris – labai puošnus, sudėtingos sandaros
katafalkas su mirusiojo palaikais, apipavidalintas įvairiais simbolinio,
alegorinio pobūdžio elementais. Akvarelės centre matosi už aštuonių
didelių žvakių ant pakylos stovintis karstas. Jį gaubia pusapvalis arkos
pavidalo iliuminuotas gaubtas, o iš šonų tarsi įrėmina du stačiakampiai
paveikslai su ištapytomis figūromis – Mirties alegorija (giltinė su
dalgiu) ir, kaip manoma, prisikėlusiu Kristumi. Gilumoje už karsto
matyti ant obelisko stovinti urnos pavidalo vaza su degančia alyva.
Abipus pakylos su karstu pavaizduotos šešios gausiai iliuminuotos
kolonos, laikančios žvakėmis ir vazomis puoštą karnizą. Jo centre iškyla
didelis alyvos lempomis iliuminuotas kryžius. Visą konstrukciją iš
viršaus gaubia medžiaginis baldakimas, sudarytas iš keturių juodo
audinio juostų, besileidžiančių nuo skliautų iki bažnyčios piliorių. Po
juo kybo angeliuko, laikančio inskripciją, figūrėlė ir pora šviestuvų.
Prieš katafalką šonuose stovi du obeliskai, kurių viršūnės papuoštos
heraldiniais ereliais. Žvelgiant į K. Rusecko kūrinį galima
įsivaizduoti, kokį įspūdį atėjusiems į laidotuves turėjo daryti skaisčių
liepsnelių jūra tamsių šventovės šešėlių fone ir kiek reikėdavo įdėti
darbo bei lėšų, norint pastatyti tokį įrenginį.
Literatūra: Drėma, 1996, p. 158; Matušakaitė, 2009, p.
239; Janonienė, 2009, p. 35–36; Janonienė, 2010, p. 422. |
|
15.
Regestra ogulne dochodu, każdego gatunku poszczegule wyrażaiącego się,
klasztoru wileńskiego xięży Bernardynów roku 1831 miesiąca januaryi 1
dnia sporządzone Vilnius, 1831–1842 m.
Lenkų kalba
Rankraštinė knyga, popierius, 34,5x22,7 cm
Įrišas: kartonas, rusvas marmurinis popierius, rudos marmurinės odos
nugarėlė ir knygos kampučiai
LMAVB RS, F43-20839, 190 l.
Tai Bernardinų vienuolyno pajamų registracijos knyga, kurioje
užfiksuotos 1831–1834 m. rinkliavos iš gyventojų už įvairias jiems
suteiktas paslaugas: laidotuves, katafalką, gedulingas pamaldas, vietą
kapinėse. Knyga vertinga ne tik dėl to, kad joje paminėta nemažai
Bernardinų kapinėse palaidotų asmenų, tačiau ir dėl to, jog atskleidžia
tam tikrus to meto mirusiųjų laidosenos ypatumus. Pavyzdžiui, čia
įrašyta, kad už drožėjo, mūrininko ir restauratoriaus Giovannio Boretti
(1753–1833) palaidojimą vienuoliams buvo sumokėta 58 auksinai ir 20
grašių (l. 15r), o už unitų vyskupo Adriano Holovnios laidotuves – net
470 auksinų. Už tai, kad šis vyskupas būtų palaidotas „katakombose“,
bernardinams atseikėta 30 sidabro rublių (l. 1r). „Katakombomis“ anuomet
vadinti ir kolumbariumai, ir kapinių koplyčios požemyje buvusios
laidojimo vietos. Yra žinoma, kad A. Holovnia amžinojo poilsio atgulė
koplyčios požemyje.
Literatūra: Pajedaitė, 2010, p. 33. |
|
16.
Księga pogrzebów na cmentarzu po Bernardyńskim od 1 czerwca 1878 roku
1878–1887 m.
Lenkų kalba
Rankraštinė knyga, popierius, 36x22 cm
Įrišas: kartonas, žalias marmurinis popierius, rudos spalvos kolenkoro
nugarėlė ir knygos kampučiai
LMAVB RS, F312-40, 90 l.
Tai Vilniaus Bernardinų kapinių 1878–1887 m. pajamų ir išlaidų
registracijos knyga, suteikianti vertingos informacijos apie laidotuvių
tradicijas ir kainą. Iš šios knygos įrašų matyti, jog vidutinė
laidotuvių kaina XIX a. antroje pusėje siekė 17–20 rublių. Nemokamai
bernardinai laidojo tik neturtėlius. Labiau pasiturinčių mirusiųjų
artimiesiems tekdavo pakloti nemenką sumą. Kunigo dalyvavimas laidotuvių
procesijoje ir vienerios arba dvejos šv. Mišios vidutiniškai kainavo
apie 2 rub., žvakės – 1 rub., patarnaujantis personalas, vargonininko
paslaugos – 20–60 kapeikų, vežimas su dviem arba keturiais arkliais –
apie 6 rub., nešikų darbas – dar 4 rub., duobkasio paslaugos – 50
kapeikų. Laidotuvių kaina gerokai išaugdavo velionio giminėms užsakius
bažnytinį chorą ar didesnį skaičių pamaldų už mirusį.
Literatūra: Pugačiauskas, 2010, p. 135–137. |
|
17.
[Vilniaus vyskupijos administratoriaus prelato Petro Žilinskio raštas
Bernardinų bažnyčios klebonui dėl neteisėtų rinkliavų uždraudimo]
Vilnius, 1880 m. birželio 11 d.
Rusų kalba
Rankraštis, kanceliarinis blankas, 37x22,8 cm
Su parašais: Управляющiй Епархiею Оффицiалъ Прелатъ Препозитъ П.
Жилинскiй; Секретарь...
LMAVB RS, F318-36918, l. 1r
Šiuo raštu Vilniaus vyskupijos administratorius Petras Žilinskis (Piotr
Żyliński), reaguodamas į vilniečių skundus, uždraudžia Bernardinų
kapinių administracijai reikalauti iš gyventojų piniginių rinkliavų už
laidojimo vietą, kadangi kapinių žemė nėra bažnyčios nuosavybė, bet
priklauso miestui.
Literatūra: Pugačiauskas, 2010, p. 137. |
|