Medicinos personifikacija iš knygos:

Ripa, Cesare (1560–apie 1625). Pars I. [-X] ... allerley Künsten und Wissenschafften dienlicher Sinnbildern und Gedancken... – [Augsburg], 1758–1760, p. 193.

Hipokratas (apie  460–apie 370 pr. Kr.).

Senovės graikų gydytojas, filosofas, žymiausias Antikos medikas. Neigė antgamtines ligos priežastis, ligos diagnostiką grindė fiziniais tyrimo būdais ir ligonio stebėjimu. Aprašė daug ligų simptomų; išskyrė 4 pagrindinius žmogaus temperamento tipus – sangviniškąjį, choleriškąjį, flegmatiškąjį ir melancholiškąjį, – priklausančius, jo manymu, nuo žmogaus konstitucijos.

Darė operacijas, sukūrė tvarstymo, lūžių, išnirimų ir žaizdų gydymo būdus.

Jam priskiriami gydytojo elgsenos gydant ligonį principai, vėliau pavadinti Hipokrato priesaika.

Hippocrates. Hippocratis Coi Aphorismi : Graece & Latine… – Lugd. Batavorum [Leiden] : ex offic. Iohannis Maire, 1627. – 637 p. : vinj.; 12° (12 cm).

Hippocrates. Opuscula aphoristica semeiotico-therapeutica VIII una cum jurejurando : Graece & Latine… – Basel : J. J. Episcopius, 1748. – 448 p. : iliustr., vinj.; 8° (20 cm).

Hippocrates. Hippocratis magni Coacae praenotiones : opus admirabile in tres libros tributum / interprete & enarratore Ludovico Dureto… – Paris : apud Iacobum Du-Puys excudebat Dionysius Duvallius, 1588. – [6], 578, [28] lap. : iliustr., inic.,  vinj.; 2° (34 cm).

Celsus, Aulus Cornelius. De medicina libri octo… / indices copiosos aliaque adiecit  Car. Christian Krause. – Lipsiae [Leipzig] : sumptibus Caspari Fritsch, 1766. – L, 777 p.,  26 lap. : vinj.; 8° (20 cm).

V-18/1-13162  

Aulas Kornelijus Celsas (53 pr. Kr.–7 po Kr.).

Romos mokslininkas, parašęs enciklopedinį veikalą Artes, kurį sudarė knygos apie žemės ūkį, karo meną, retoriką, filosofiją, teisę ir mediciną. Išliko tik Aštuonios knygos apie mediciną. Jose pateiktos žinios apie to meto Romos medicinos laimėjimus chirurgijos, terapijos, dietologijos, patologijos srityse. Pirmasis aprašė kraujavimo stabdymą perrišant kraujagyslę, žaizdų gydymą, veido odos plastiką panaudojant kitų kūno vietų odą, šlapimo pūslės akmenų šalinimo operaciją. Veikalais buvo naudojamasi iki XVIII a.

Klaudijus Galenas (129 Pergamas – 216? Roma)

Graikų gydytojas, filosofas.

Parašė apie 500 medicinos, logikos, etikos, gramatikos traktatų; išliko apie 150. Mokėsi Pergame, Smirnoje, Aleksandrijoje ir Romoje. Nuo 169 m. tapo imperatoriaus Marko Aurelijaus, vėliau – Komodo bei Septimijaus Severo gydytoju. Pirmasis pradėjo skrosti gyvūnus. Įrodė, kad arterijomis teka kraujas, o ne oras, kaip iki tol 400 metų buvo manyta, nustatė galvos ir nugaros smegenų judinamąją bei juntamąją, šlapimo organų sistemos funkcijas. Teigė, kad kraują gamina kepenys, venomis jis teka į įvairias kūno vietas, dalis jo plaučiuose maišosi su oru.

Hipokrato veikalų veikiamas manė, kad žmogaus sveikata priklauso nuo keturių kūno skysčių: kraujo, geltonosios tulžies, juodosios tulžies ir flegmos.

Galenus. Γαληνου απαντα = Galeni Pergameni summi semper viri... Opera omnia... – Basileae [Basel] :  Andreas Cratander, 1538. – [16], 567 p. : inic., signetas ; 2° (36,5 cm).

Avicena (Abu ali al Husain ibn Abdalllah ibn Sina, sutrumpintai Ibn Sina; gimė apie 980 m. netoli Bucharos, mirė 1037 m. Hamadane) – persų kilmės, bet daugiausia arabiškai rašęs gydytojas ir filosofas. Savarankiškai studijavo mediciną, filosofiją, gyveno Centrinėje Azijoje. Rūmų gydytojas, viziris; persiškai kūrė poemas ir lyrinius eilėraščius, arabiškai – apysakas.

Parašė 5 dalių žinyną Medicinos kanonas. Jame aprašė daugelio ligų simptomus, susistemino medicinos žinias (pirmojoje dalyje – medicinos teorija, anatomija, fiziologija, aprašomos ligų priežastys, simptomai, profilaktika, antrojoje – paprasti vaistai, augalai, gyvūninės kilmės vaistai, trečiojoje – atskirų kūno dalių, sričių ligos ir jų diagnostika, ketvirtojoje – chirurgija, penktojoje aprašomi sudėtingi vaistai, nuodai ir priešnuodžiai).

Į lotynų k. išverstas XII amžiuje. Iš jo iki naujausių laikų buvo mokoma Europos universitetuose.  

Iliustracija: De cura dislocationis spondylium (Apie slankstelių atstatymą)

Magninus Mediolanensis (m. 1368). Regimen sanitatis. – Basilee [Basel] : per Nicolaum Keßler,[non ante 1493 11 08]. – [4], CX [i.e. 90] lap. : inic. ;4° (21 cm).

I-12a

Paré, Ambroise. Opera chirurgica Ambrosii Paraei... – Francofurti ad Moenum  [Frankfurt a.M.]: typ. Ioannis Feyrabend, 1594. – [12], 851, [28] p. : inic., signetas, vinj. ; 2° (32 cm).

Harvey, William ( 1578–1657). Exercitationes de generatione animalium : quibus accedunt quaedam De partu, De membranis ac humoribus uteri  & De conceptione  / autore Guilielmo Harveo Anglo... – Amstelodami [Amsterdam] : apud Joannem Janssonium, 1651. – [34], [2], 415, [4] p. : inic., frontisp., vinj. ; 12° (13 cm).

V-17/1-5487

Descartes, René (1596–1650). Renati des Cartes Philosophiae seu dissertatio de methodo recte regendae rationis & veritatis in scientiis investigandae : dioptrice et meteora / ex Gallico translate & ab auctore perlecta, variisque in locis emendate. – Amstelodami [Amsterdam] :  apud Danielem Elzevirium, 1664. – 248 p. : signetas, vinj.; 4°  (19 cm).

V-17/1-6673/2

Renė Dekartas – prancūzų filosofas, matematikas, fizikas. Kilęs iš didikų giminės. Studijavo filosofiją ir gamtos mokslus, vėliau ir teisę. Keliavo po Europą, 1625–1629 m. gyveno Paryžiuje, 1629 m. emigravo į Nyderlandus. Čia sukūrė didžiąją dalį matematikos, fizikos, medicinos ir filosofijos veikalų. 1633 m. veikalai įtraukti į Index librorum prohibitorum – Draudžiamų knygų sąrašą. Filosofijoje taikė abejojimo metodą: tikru galima laikyti tik tai, ką galima aiškiai suvokti. Suformulavo teiginį: mąstau, vadinasi egzistuoju (lot. –  cogito, ergo sum). Fizikoje pirmasis atskleidė rimties ir judesio reliatyvumą. Matematikoje – vienas analizinės geometrijos kūrėjų, pirmasis ėmė vartoti kintamo dydžio ir funkcijos sąvokas, sukūrė koordinačių metodą.

Kartu su italų mokslininkais išplėtojo patologijos teoriją, pagal kurią ligos priežastimi laikomas mažiausių organizmo dalelių judėjimo sutrikimas, pagrindžiama jatrofizinė medicinos kryptis, visus gyvybinius procesus aiškinusi fizikos dėsniais. 1677 m. išspausdinti biologijos veikalai Traktatas apie žmogų ir Žmogaus kūno ir visų jo funkcijų aprašymas. Juose Dekartas aprašė reflekso lanką.

Friedrich Hoffmann (1660– 1742). Medicina rationalis systematica... – Halle Magdeburgicae [Halle], 1718–1727. – T. 1. – [32], 472,    [22] p. : inic., portr., vinj.; 4° (19 cm).

Frydrichas Hofmanas – garsus vokiečių fizikas, chemikas. Mediciną studijavo Jenos universitete, chemiją – Erfurte. 1680 m. lankė Kaspero Kramerio (Cramer) chemijos paskaitas Erfurte. Gavęs daktaro diplomą keliavo po Didžiąją Britaniją ir Nyderlandus, susipažindamas su iškiliausiais to meto fizikais ir chemikais. Judėjimą laikė gyvybės esme.

Nuo 1693 m. profesoriavo Halės universitete, triskart buvo išrinktas universiteto rektoriumi.

Pagrindinį kelių tomų veikalą Racionalioji susisteminta medicina pradėjo rašyti eidamas šešiasdešimtuosius metus. Išleistas 1718–1740 m.