GIESMYNAI

Nuo pat krikščionybės pradžios giesmė buvo neatsiejama bendruomenės gyvenimo dalis. Ankstyviausios mums žinomos giesmės pasiekia mus iš II ir III amžių.

Amžių bėgyje krikščionybėje susiformavo giedojimo tradicija, kai giesmėje dalyvauja kunigai ir bažnyčios choras, o tikintieji – tik liturginiuose giedojimuose.

Evangeliškose bažnyčiose giesmė įgavo ypatingą reikšmę, nes giedoti ėmė visa parapija. Ir, jei reformatų bažnyčiose buvo giedamos išverstos psalmės, tai liuteronybėje atsirado daug giesmių. pritaikytų įvairiems liturginiams laikotarpiams bei žmonių dvasiniams poreikiams. Kiekviena giesmė tapo trumpu teologiniu kūriniu – pamokslu bei malda. Daugelis giesmių buvo sukurtos remiantis tam tikru Biblijos tekstu ar mokymu konkrečia tema.

Giesmė tapo krikščionio gyvenimo palydovu. Sueiliuotas tekstas ir žinoma melodija padėjo žmonėms įsiminti ir kartoti svarbiausias tikėjimo tiesas. Be jokios abejonės, protestantai siekė, kad giesmynai būtų spausdinami kalba, įprasta tikintiesiems, kitaip giesmė netektų savo prasmės.

Greta kitų tikybinių leidinių, giesmynai užėmė ypatingą vietą. Jei Biblijų vertimai, katekizmai, doktrinos raštai buvo mažai kintanti ir į žmogaus protą nukreipta spauda, tai giesmynai buvo nuolat atnaujinami bei prabildavo ne tik į protą, bet ir į širdį, į jausmus. Bendra giesmė tapo neatsiejama tiek bendruomenės, tiek šeimos gyvenimo dalis.

Iki mūsų dienų praktikuojantys protestantai greta mėgstamų Biblijos eilučių turi pamėgtus giesmių posmelius, kuriuos prisimena tiek džiaugsme, tiek varguose. Atsitinka taip, kad žmogus, senatvėje pamiršęs net savo artimųjų vardus, puikiai prisimena ir kartoja giesmės eilutes.