BIBLIJOSBiblija, arba Šventasis Raštas, krikščionims – Dievo įkvėpta knyga. Viena iš pagrindinių Bažnyčios reformacijos paskatų – grįžimas prie Biblijos mokymo – vienintelio tikro autoriteto. Biblijos – Dievo žodžio iškėlimas ir jos mokymo įgyvendinimas tapo pagrindiniu reformatorių, o vėliau ir kiekvieno tikinčiojo užduotimi. Liuteronų ir reformatų bažnyčiose ši užduotis buvo kiek skirtingai suprantama. Supaprastintai šį skirtumą galima nusakyti taip: reformatorius M. Lutheris siekė Biblijos mokymą apvalyti nuo žmogaus sugalvotų papročių bei taisyklių, paliekant Bažnyčios praktiniame gyvenime tai, kas netrukdo „švariam“ mokymui. Taip liuteronų bažnyčiose išliko nemažai senųjų meno kūrinių, krucifiksų ir daugelis kitų elementų, būdingų taip pat ir Romos katalikų bažnyčiai. J. Calvinas siekė panaikinti iš bažnyčios gyvenimo visa, apie ką neparašyta Biblijoje. Todėl reformatų bažnyčių architektūra (ypač interjeras) bei apeigos tapo supaprastinti. Bet vienu dalyku abi reformacijos kryptys sutarė: Biblija – vienintelis teisingas ir patikimas žmogaus, valstybės, visuomenės ir Bažnyčios autoritetas. Todėl Biblijos vertimams, spausdinimui bei platinimui buvo skirtas ypatingas dėmesys. Siekta, kad Šventasis Raštas būtų prieinamas kuo platesniam žmonių ratui. Biblijos vertimas ir spausdinimas buvo sudėtingas, daug
protinių ir finansinių išteklių reikalaujantis darbas. Bibliją J. Bretkūnas vertė iš M. Lutherio vokiškojo vertimo. 1579–1590 m. parengtas 8 dalių rankraštis liko neišspausdintas, nors Biblijos vertimui patikrinti Prūsijos kunigaikščio Georgo Fridricho įsakymu buvo sušaukta speciali lietuvių kunigų konferencija. J. Bretkūno Biblijos vertimo rankraštis saugomas Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne.
|