 |
Eustachijus
Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) – vienas ryškiausių senos ir
garbingos, šaliai daug nusipelniusios bajorų Tiškevičių giminės atstovų,
tarptautinio pripažinimo sulaukęs mokslininkas, kolekcininkas, vienintelių XIX
a. viduryje Lietuvoje veikusių krašto praeitį tiriančių ir senovės reliktus
kaupiančių kultūros ir mokslo institucijų – Vilniaus senienų muziejaus ir
Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos organizatorius ir vadovas, įvairių
Rusijos imperijos ir kitų šalių mokslo draugijų narys. E. Tiškevičiaus darbai
sulaukė tiek amžininkų, tiek nūdienos specialistų dėmesio ir įvertinimo, tačiau
apie jo gyvenimą vis dar žinoma labai mažai. Lietuvoje iki šiol nėra išleista nė
viena jam skirta monografija, pavienės jo biografijos rekonstrukcijos daugiausia
priklauso ne lietuvių, o mūsų kaimynų lenkų, baltarusių autorių plunksnoms. Dar
nepakankamai ištyrinėti ir neatskleisti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių
bibliotekoje slypintys jo rankraštinio palikimo klodai, o juk būtent čia, kaip
rodo naujausi tyrimai, saugomas didžiausias žymiojo mokslininko autentiškų
biografijos šaltinių telkinys. E. Tiškevičiaus
dokumentai Vrublevskių bibliotekoje pradėti komplektuoti nuo pat jos įkūrimo
1912-aisiais. Bibliotekos steigėjas Tadas Vrublevskis (Tadeusz Wróblewski,
1858–1925) jos rinkinius papildė E. Tiškevičiaus laiškais, vizitinėmis
kortelėmis, Juozapo Zavadskio spaustuvės archyve saugotais jo mokslo darbų ir
Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos leidinių
rankraščiais. Po T. Vrublevskio mirties išplėtusi savo veiklą ir įsikūrusi
buvusiuose grafų Tiškevičių rūmuose, Vrublevskių biblioteka perėmė ir turtingą
jų biblioteką kartu su E. Tiškevičiaus archyvu, XIX a. paskutiniame dešimtmetyje
pervežtu iš Tiškevičių Astravo rezidencijos. 1946 m. čia pateko ir kelios E.
Tiškevičiaus biografijos bei Vilniaus senienų muziejaus istorijos tyrimams itin
vertingos Vilniaus viešosios bibliotekos Rankraščių skyriaus kolekcijos, nuo
Pirmojo pasaulinio karo laikų saugotos Maskvoje, bei Ivano Luckevičiaus gudų
muziejaus rankraščių masyvas, kurio žymią dalį sudaro E. Tiškevičiaus tėvams, o
vėliau jo broliui Konstantinui (Konstanty Tyszkiewicz, 1806–1868) priklausiusio
Lahoisko (Baltarusija) dvaro dokumentai. 1956 m. Mokslinė restauracinė gamybinė
dirbtuvė bibliotekai perdavė Vilniaus katedroje nuo nacių ir sovietų okupantų
slėptus Vilniaus kapitulos ir garsaus senienų kolekcininko Alberto Liudviko
Zoštauto (Albert Ludwik Zasztowt, 1850–1918) dokumentus, tarp kurių randama ir
vertingų E. Tiškevičiaus autografų.
Taigi mokslininko
rankraščiai į Vrublevskių biblioteką pateko skirtingais keliais iš įvairių
komplektavimo šaltinių. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, juos pavyko
apsaugoti nuo sunaikinimo ir išgrobstymo net ir sudėtingu istorinių pervartų
laikotarpiu. Dalis vertingiausių dokumentų pristatoma šioje E. Tiškevičiaus
200-osioms gimimo metinėms pažymėti ir jo veiklai aktualinti skirtoje parodoje.
Absoliuti dokumentų
dauguma plačiajai visuomenei rodoma pirmą kartą. Jie atspindi tiek privataus,
tiek viešojo E. Tiškevičiaus gyvenimo puses, liudija apie jo kilmę, šeimą,
pomėgius, tarnybą, dalyvavimą bajorų savivaldos institucijų veikloje,
archeologinius kasinėjimus, mokslines ir kultūrines aspiracijas, keliones po
Skandinavijos šalis, Varmę, pasakoja apie Vilniaus laikinąją archeologijos
komisiją ir Senienų muziejų, Biržų majorato biblioteką Astrave, kurios
rinkiniams tvarkyti ir prižiūrėti E. Tiškevičius skyrė keletą paskutiniųjų savo
gyvenimo metų.
Parodą parengė Ingrida Pajedaitė
Redaktorė Rasa Pukėnienė
Internete pateikė Audronė Steponaitienė
|
