Vita brevis, ars vero longa, occasio celeris, experimentum periculosum, judicium difficile. Oportet autem non modo se ipsum exhibere quae oportet facientem, sed etiam aegrum & praesentes, & externa.
Gyvenimo kelias trumpas, meno – ilgas, gera proga tik akimirksniui, patirtim remtis – rizikinga, o apsispręsti – sunku. Taigi gydytojui dera daryti viską, kas būtina, o ir pats ligonis, ir šalia esantys, ir apskritai visos aplinkybės turėtų padėti pasveikti.
Iš: Hippokrates. Opuscula aphoristica. Basel, 1748, p. 15.
Visais laikais žmogui rūpėjo būti stipriam ir sveikam, o užklupus ligai – greičiau jos atsikratyti. Medicinos nueitas kelias toks pat ilgas, kaip ir pačios žmonijos. Jame milijonas garsių pavardžių, tūkstančiai svarbių naujų minčių, daugybė gerų veikalų.
Parodos rengimas visada susijęs su įdomybėmis ir „atradimais“ pačiam sau, senų mokyklinių, pamirštų dalykų atkapstymu, pavėluotu akiračio praplėtimu. Taip pat [ne]noru visu tuo dalytis su žiūrovu. Šįsyk tokių atradimų irgi būta. Pirmiausia – Salerno mokykla. Viduramžiais Pietų Italijos miestas Salernas, žinomas nuo Antikos laikų kaip sveikatai palankaus klimato vietovė, imtas vadinti Hipokrato miestu. Mat tapo anuometinių medicinos tyrimų ir mokslų centru. Jo iniciatoriai buvo benediktinai, IX amžiuje čia įkūrę ligoninę vienuoliams. Kiek vėliau iš ligoninės išsivystė pirmoji Vakarų Europoje pasaulietinė medicinos mokykla, klestėjusi IX–XI a. Mokykla integravo tuometes graikų-romėnų ir Rytų – arabų, žydų – medicinos žinias. Čionai žmonės plūdo ir mokytis, ir gydytis. Lygia greta su vyrais išsilavinimo galėjo siekti moterys, vėliau – praktikuoti. Be tradicinės medicinos, mokykloje buvo studijuojama filosofija, teologija ir teisė. Mokyklą išgarsino poema Regimen sanitatis Salernitanum – eiliuoti sveikatos pamokymai.
Kitas atradimas – anatomijos teatras. Kartą kaip atskiras klausimas apie Viduramžių teatrus minėtas profesoriaus A. Bumblausko vedamoje laidoje. Išpopuliarėjus anatomijos mokslui, palaikų skrodimai buvo atliekami viešai mažose laikinose patalpose, kurios būdavo išmontuojamos iškart po skrodimo demonstracijos. Šiems laikiniems anatomijos teatrams, atsiradusiems XVI a. Italijoje, ir prigijo theatrum anatomicum terminas. Geras anatomijos išmanymas – tikrosios medicinos pradžia. Vezalijus, gydytojas anatomas, eksperimentiniu būdu ištyręs žmogaus kūno sandarą, įrodė, kad kai kurie Galeno teiginiai netikslūs arba klaidingi. 1543 m. išleido traktatą Apie žmogaus kūno sandarą, kuriame aprašė kaulus, kremzles, kraujagysles, nervus, virškinimo, šalinimo, lyties organus, širdį, kvėpavimo ir jutimo organus, smegenis. Patikslino seną ir sukūrė naują anatomijos terminiją. Inkvizicijos priverstas, Vezalijus dalį savo darbų sudegino.
Šiems medicinos istorijos ir kultūros reiškiniams skiriami atskiri stendai.
Kitą medžiagą stengtasi eksponuoti chronologiniu principu. Pradedama senovės graikų gydytojo ir filosofo Hipokrato, paneigusio antgamtines ligos priežastis, aprašiusio daug ligų simptomų, išskyrusio keturis pagrindinius žmogaus temperamento tipus – sangviniškąjį, choleriškąjį, flegmatiškąjį ir melancholiškąjį, – priklausančius, jo manymu, nuo žmogaus konstitucijos. Toliau – romietis Celsas, pirmasis aprašęs kraujavimo stabdymą perrišant kraujagyslę, žaizdų gydymą, veido odos plastiką panaudojant kitų kūno vietų odą, šlapimo pūslės akmenų šalinimo operaciją. Dar toliau – imperatorių Marko Aurelijaus, Komodo, Septimijaus Severo gydytojas Galenas, pirmasis pradėjęs skrosti gyvūnus, įrodęs, kad arterijomis teka kraujas, o ne oras, kaip iki tol 400 metų buvo manyta, nustatęs galvos ir nugaros smegenų judinamąją bei juntamąją, šlapimo organų sistemos funkcijas, teigęs, kad kraują gamina kepenys, o venomis jis teka į įvairias kūno vietas ir dalis jo plaučiuose maišosi su oru. Ekspoziciją tęsia Avicena, Albertas Didysis, Ambruazas Parė, Fuchsas, Renė Dekartas, Harvėjus ir kt., turėję didelę svarbą medicinos mokslui. Stulbina mokslininkų kūrybingumas: noras atrasti, noras suprasti, noras pasiekti esmę. Štai todėl buvo ieškoma visomis kryptimis. Šiandien kai kurios jų, pavyzdžiui, filosofinio akmens sukūrimas, atrodo buvęs beprasmiškas laiko gaišimas. Paracelsui, šveicarų gydytojui ir filosofui, tai buvo mokslas.
Dar viena tema susiformavo savaime. Tai dokumentai, susiję su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija: Bazelio gydytojo Felikso Platerio knyga apie karščiavimą, dedikuota Jonušui Radvilai; žymaus italų gydytojo Da Monte knyga su Bonos Sforzos gydymo aprašymu; vokiečių mediko Thurneisserio lotynų ir vokiečių kalbomis išleistas veikalas su Ldk Stepono Batoro privilegijomis; Simono Simonijaus, Stepono Batoro asmeninio gydytojo, filosofinis traktatas; 1584-06-05 Vilniuje Ldk Stepono Batoro pasirašyta privilegija barzdaskučių ir chirurgų cechui (LMAVB RS F1-200).
Pastebėtina ir tai, jog pirmasis Vilniaus spaustuvininkas, žymus humanistas Pranciškus Skorina buvo gydytojas. Laisvųjų menų ir medicinos daktaro diplomą gavęs Paduvos universitete, vėliau nemažai keliavęs, Vilniuje jis ne tik įkūrė pirmąją spaustuvę, bet ir dirbo vyskupo gydytoju. Rankraščių skyriuje saugomas jo amžininko Jurgio Petkevičiaus, Radvilų gydytojo, vyskupo, visuomenės veikėjo ant pergamento rašytas Feraros universitete 1556 m. įgytas diplomas (LMAVB RS F6-90).
Apžvalgą norėtume baigti devizu, rastu XVII a. Bazelyje gintų ir išleistų medicinos disertacijų konvoliute: non vivere, sed valere vita est (gyveni – būdamas sveikas, pasiligojęs – dienas stumi).
Ekspozicija rengta LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomų dokumentų pagrindu. Parodos tikslas – prisiminti pasaulio ir Lietuvos medicinos istorijai svarbius žmones, reiškinius, atkreipti akis į senąsias knygas, į retus tą istoriją iliustruojančius dokumentus.
Bibliotekos stenduose paroda eksponuota vėlų rudenį minint dvi svarbias datas – spalio 18, šv. Luko, gydytojų ir gydymo meno globėjo, ir lapkričio 24, kai 1781 m. Vilniaus universitete viešai pradėjo veikti Medicinos kolegija.